Taip gražu, norisi verkti / Sufjan Stevens – Carrie & Lowell

Verslo Klasė // 2015 vasara

Amerikiečių trubadūras Sufjan Stevens stojo į akistatą su savo šeimos istorija – ir sukūrė gražiausią metų muzikos albumą.

Parašyti dainas prieš dvi žiemas mirusiai mamai, kuri tave paliko ankstyvoje vaikystėje, buvo alkoholikė ir vartojo narkotikus. Tada išvykti į koncertinį turą po pasaulį ir visas jas atlikti gyvai nuo pirmosios iki paskutinės, vis skirtingame mieste, girdint skirtingiems žmonėms. Sufjan’ą gali vadinti bepročiu.

Kodėl apie tai jums rašau šią šviesią vasarą?

Nes paskutinę kovo dieną išleistas, Carrie & Lowell pavadintas albumas, yra vienas gražiausių kūrinių, kokius muzikos pasaulis girdėjo šiemet, pernai, po 2000-ųjų. O gal ir dar anksčiau.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=lJJT00wqlOo[/youtube]

Paradoksas, bet ši muzika neskamba liūdnai. Kaip sako pats jos autorius – easy listening. Tai, ką įjungi kavinėje, prireikus ramaus fono. Šis albumas tokiam tikslui puikiai tiktų – jeigu tik maišant latte neįsiklausysi, kad tos švelniu balsu dainuojamos eilės yra apie pasimetimą ir suicidines mintis.

Tokių albumų, kuriuose muzikantas pasiima gitarą ar sėda prie pianino ir išpasakoja mums, kas dedasi širdyje, leidžiama kasmet po kelias dešimtis, dar nuo 60-ųjų. Žanrą pradėjo Bob Dylan, o į kitą jautrumo lygį perkėlė raminančio balso, bet kraupaus likimo Nick Drake – šiame albume Sufjanas skamba it jo reinkarnacija. Tačiau retai tokia muzika paliečia taip giliai, kaip klausantis Carrie & Lowell. Sufjan pavyko, nes jis turėjo ne tik romano vertą šeimos dramą, bet ir buvo pakankamai talentingas ir emociškai stabilus, kad neperdegtų, bandydamas ją apdainuoti.

Carrie yra jo mamos vardas, Lowell – patėvis. Jų santuoka truko penkerius metus. Ant įrašo viršelio uždėta viena iš to meto jųdviejų nuotraukų, o vinilo ar CD viduje galima pamatyti ir patį Sufjan – mažą, laimingą ir dar nieko nesuprantantį. Albumo dainose šiuo metu 40-ies muzikantas grįžta į vaikystės dienas ir prisimena, kaip jų šeima bandė būti kartu – ir kaip jiems nepavyko.

Sufjan matė mamą prieš mirtį, sergančią vėžiu, tokią artimą, bet kartu visiškai nepažįstamą. Ir jis jai už viską atleido. Muzikantas suprato tai, ką tada, jam dar būnant vaiku, suprato ir mama – kad kartais palikti yra geriau negu nusitempti į bedugnę kartu su savimi.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=Se6-q57xJCg[/youtube]

Tokią ramybę tragiškoje situacijoje gali rasti ne kiekvienas, bet Sufjan niekada ir nebuvo kiekvienas. Pasaulis jį atrado prieš daugiau nei dešimtmetį po abiejose Atlanto pusėse visuotinai pripažinto albumo Michigan, dedikuoto gimtajai muzikanto valstijai. Jo kūryba visada buvo maloniai keista ir meniška – tokia, kad koncertuose kartais jo užsisegami drugelio sparnai atrodo vietoje ir laiku, it odinė striukė ant pankrokerės pečių. Sufjanas pasakoja apie mūsų gyvenimą, bet nori jį parodyti plačiau, kartais apdainuodamas antikinius, o kartais ir religinius simbolius – mat yra vienas retų tokio masto kūrėjų alternatyvioje scenoje, atvirai deklaruojantis, jog yra krikščionis.

Paskutinis jo albumas, 2010-ųjų The Age of Adz buvo artistiškumo viršūnė: pompastiška sintezatorių ir gitarų epopėja, dirginanti su kiekviena minute. Tačiau rašydamas Carrie & Lowell dainas jis nuėjo visiškai kita kryptimi. Tai švelnus ir melodingas albumas. Kai kurios dainos įrašytos tiesiog telefonu, muzikantui būnant namuose. Jis viso labo pritaria sau akustine gitara, banža arba pianinu. Per visas 45 minutes nenuskamba jokie būgnai. Sufjan suprato: jeigu apnuogini intymiausius išgyvenimus žodžiais, nėra prasmės jų užgožti instrumentų gausa.

Rezultatas – be galo žmoniškas, intymus, net trikdančiai tyras įrašas. „Aš tiesiog noriu būti šalia tavęs“, – prisimindamas save mažą galvojantį apie mamą dainuoja jis, ir tai skamba taip artimai, tarsi tarp Valstijų ir Lietuvos nebūtų vandenyno, o Sufjan būtų geriausias tavo draugas – o gal ir tu pats.

Carrie & Lowell nėra dar vienas muzikanto eksperimentas, ar noras sulaukti gailesčio ir daugiau YouTube peržiūrų. „Tai nėra meno projektas. Tai mano gyvenimas“, – sako Sufjanas ir nėra priežasčių juo netikėti. Šia muzika jis dalinasi ne dėl tavęs, manęs ar jos, o visų pirma dėl savęs paties. Nes vienintelis būdas susitaikyti su praeitimi yra ją suvokti, apie ją pasikalbėti su kitais ir bandyti judėti pirmyn. Sufjanas tai daro kiekvieną vakarą koncertuose ir tai jam padeda. „Kai atlieki šias dainas žmonėms, kai jauti energiją, esančią tarp scenos ir žiūrovų, kaskart pasidaro šiek tiek lengviau“, – prieš koncertą Australijoje kalbėjo Stevens. Kartais gražiausi dalykai gimsta didžiausiame skausme.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=JTeKpWp8Psw[/youtube]

Carrie & Lowell @ Spotify
Carrie & Lowell @ Deezer

vk logo