Pankrokas yra visur: ką išmokau sutikęs John Robb iš The Membranes

John Robb prie Vilniaus senamiesčio sienos (c) Justė Urbonavičiūtė
John Robb Vilniaus senamiestyje (c) Justė Urbonavičiūtė

Kitą penktadienį Estijoje įvyks tai, ką sunku sudėti į trumpą įžangą: britų post-punko veteranai The Membranes naują albumą pristatys Talino kino teatre, jiems scenoje pritars Estijos moterų choras, o valanda prieš koncertą grupės lyderis kalbins CERN mokslininką apie tai, kur mūsų energija nueis po mirties.

The Universe Explained pavadintas renginys įvyks rugsėjo 25-ąją įstabiame Estijos sostinės kino teatre Kino Sõprus.

The Membranes groja nuo vėlyvų 70-ųjų, jos lyderis muzikantas ir žurnalistas John Robb – ryški Britanijos pankroko figūra. Šiemet grupė išleido žmogaus ir kosmoso santykį tyrinėjantį albumą Dark Matter/Dark Energy, kurį Taline sugros visą – tik ne taip, kaip įraše. Jiems pritars Estijos moterų choras Sireen, iš viso – 20 vokalisčių, kurių dainavimu Robb susižavėjo pamatęs jas Talino muzikos savaitėje.

Robb patį pankroko judėjimo gimimą prilygina Didžiąjam sprogimui – anot jo, jis taip stipriai paveikė visą mūsų kultūrą. Pasaulis už šios realybės ribų John’ui visada buvo įdomus, tad koncertą jis pradės kalbindamas estų CERN padalinio mokslininką Umut Kose. O tada stos prie mikrofono ir atliks, pavyzdžiui, šitai:

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=CdX9AQgDDwc[/youtube]

Laukia vienas įdomiausių muzikinių įvykių Baltijoje šiemet. Jei dar neaplankėte Talino, jei esate Erasmus’as Estijoje, jei turite kitą galimybę atsidurti šiame gražiame mieste kitą savaitgalį – turėkit The Universe Explained omenyje. Kaina prieinama: šiuo metu 12€, renginio dieną 15€. Bilietų dar yra, juos galima įsigyti čia.

Su John Robb susipažinau pernai Vilniuje, kai jis atvyko į Vilniaus muzikos savaitę. Tada kalbėjomės apie muzikos komercializavimą ir pankroko įtaką šiuolaikinei kultūrai. Kol kas interviu nebuvo Daug garso ir šviesų archyve. Būsimo koncerto Estijoje proga įdedu:

***

Literatūra ir menas // 2014 m. rugsėjo 19 d., Nr. 34 (3488)

„Pankai mirė!“, – sako kultūros kritikas x, ir taip jau 30 metų. „Pankai nemirę, jie tik kvepia, tarsi tokie būtų“, – juokauja jo šelmis draugas y. „Pankai yra visur. Tik apsidairyk“, – sako John Robb. Apsidairau ir prieš akis matau jį – skiauterėtą, žieduotą, didingą. John pasiūlo pasižiūrėti į save: „Su tokia šukuosena 70-aisiais būtum laikytas pankrokeriu. Pusė miesto norėtų tave sumušti“. „Bet kad dabar tokią šukuoseną turi visi, net ir One Direction nariai“, – prieštarauju. „Būtent. Tame ir esmė.“

John Robb koncertuoja nuo 16-os. Dabar jam 53-eji ir jis yra britų pankroko grupių The Membranes ir Goldblade frontmenas. Jis – senosios britų pankroko mokyklos vaikas, scenos autoritetas, ne tik muziką kuriantis, bet ir apie ją pasakojantis.

Dėl pastarojo užsiėmimo netgi garsesnis. John yra pirmasis žurnalistas, paėmęs interviu iš grupės Nirvana ir paleidęs pasaulin terminą „britpop“, po kurio vėliava glaudėsi Oasis, Blur ir praktiškai visos užpraeito dešimtmečio britų roko grupės. Jam priklauso knygų apie grupę The Stone Roses (The Stone Roses and the Resurrection of British Pop, 1996), 90-uosius (The Nineties: What The F**k Was That All About, 1999), pankroką (Punk Rock: An Oral History, 2006) ir kitų autorystė. Prieš trejus metus John įkūrė nepriklausomą alternatyvios muzikos tinklalapį Louder Than War. Prieš porą savaičių jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą, į Vilniaus muzikos savaitę.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=0CBs_kXPd_A[/youtube]

Su John kalbuosi apie Baltijos regiono muziką, grupių būseną komercializuotoje industrijoje ir pankroko paradoksus.

Esi susipažinęs su daugybe muzikos iš skirtingų šalių. Ar Baltijos regiono muzika kuo nors ypatinga?

Nežiūriu į muziką pro nacionalistinę prizmę. Žmonės kuria muziką tokią, kokią jie patys nori kurti, o ne tokią, kokia būtinai turi skambėti kaip „pagaminta tame regione“. Lietuvos grupėms tikrai nereikia į savo dainas įtraukti folkloro muzikos elementų vien tam, kad jie skambėtų „lietuviškai“. Vienokį ar kitokį grupės skambesį visų pirma lemia grupės narių anksčiau klausyta muzika, iš kurios jie mokėsi, ir pačių narių individualumas, o ne šalis, iš kurios jie yra.

Bet apskritai būdamas muzikos savaitėje Estijoje, Taline, nustebau, kiek daug gerų grupių pamačiau. Bent šešias įsiminiau. Pastebėjau, kad Baltijos šalyse, kaip ir netoli esančioje Skandinavijoje, yra daug keistos, išradingos muzikos – kalbu ne apie populiariausius atlikėjus, bet apie pogrindyje esančius.

To paaiškinimas – jeigu gyveni nedidelėje šalyje Europos pakraštyje, tavo šansai pasirašyti sutartį su tarptautine muzikos leidybos kompanija yra nedideli. Dėl to daugelis grupių tiesiog kurią tokią muziką, kokią mėgsta, nebandydami prisitaikyti prie rinkos standartų.

Tavo akimis tai yra geras dalykas, nes muzikantai gali išsilaisvinti. Bet patys muzikantai šiame regione daug ką atiduotų, kad tik leidybinė firma jiems pasiūlytų kontraktą.

Paradoksas tas, kad kai nekuri muzikos pagal kieno nors nustatytas taisykles ir kai tyčia nesieki, jog tavo muzikinė karjera būtų sėkminga finansiškai – būtent tada sukuri muziką, kuri tampa tramplinu į puikią muzikinę karjerą. Šiandien Vilniaus muzikos savaitėje mes klausėme šiek tiek vietinių grupių įrašų – daugelis grupių skambėjo taip, tarsi norėtų įtikti didžiosioms leidybinėms kompanijoms 85-aisiais! Tai nėra geras kelias. Žinoma, visos šalys tokių grupių turi.

Esi ne tik muzikantas, žurnalistas, bet ir muzikos aktyvistas. Viena iš esminių tavo minčių – kad rokenrolą dabar yra pasivogusios korporacijos. Lietuvoje tuo tarpu kalbama priešingai – grupės nori kuo daugiau verslo paramos, nori, kad jų muzika skambėtų produktų reklamose ar prekybos centruose, nes tai joms reikštų padorų uždarbį – priešingai nei koncertavimas baruose už kelis šimtus litų.

Nekaltinu nieko, kas neturi pinigų, kad pasinaudoja galimybe užsidirbti. Jeigu esi iš neturtingos šalies, ar neturtingo rajono ir kažkas tau pasiūlo daug pinigų – pasiimk juos.

Bet ko aš nemėgstu yra šitai: vasarą sėdėjau traukinyje, važiavau į Glastonbury (didžiausias muzikos festivalis Jungtinėje Karalystėje – K.V.). Už manęs sėdėjo daug A&R darbuotojų („Artists and Repertoire“ – pareigos muzikos įrašų kompanijoje, kurias einantys žmonės dirba su esamais kompanijos atlikėjais ir ieško naujų). Girdžiu, vienas jų atvirai sako: „Radau grupę, pasirašysim su jais sutartį.“ Supratau, kad jie kalba apie puikią jauną Anglijos grupę Slaves, grojančią greitą ir agresyvią hardcore muziką. „Mes tik juos nuraminsime, nes norime, kad skambėtų, kaip Blur“.

Tie žmonės mano, kad taip daro gerą darbą. Jie nesupranta, kad hardcore skambesys šiuo metu pasaulyje turi didesnę paklausą negu Blur. Vienas iš puikių dalykų dabartinėje muzikoje yra tai, kad pogrindžio muzika tapo labai populiari. Viskas apsivertė aukštyn kojom. Tad kai tu bandai grupę sukomercializuoti, ji tampa ne be tokia sėkminga komerciškai!

Internetas pakeitė žaidimo taisykles. Dabar muzika tapo daug atviresnė. Įrašų kompanijos nebegali jos kontroliuoti. Bet ir nereikia. Aš nenoriu kontroliuoti muzikos. Muzika yra būdas išreikšti save. Tai neturi būti kontroliuojama. Tad man nepatinka, kai didžiosios įrašų kompanijos ar korporacijos originalų grupės garsą padaro saugiu – tai galiausiai tik pakenkia.

Netgi ir kalbant apie reklamas – kodėl nepabandžius reklamoje panaudoti tiesiog triukšmą? Tai išgirdę žiūrovai suklustų ir pagalvotų, kas čia vyksta. Reklama suveiktų.

Kartais muzikoje reikia derėtis su velniu, norint išlikti. Žinoma, kad niekas nemėgsta korporacijų. Bet jie tau moka pinigus. O tau reikia išgyventi. Be pinigų koncertinio turo nesurengsi. Nesu kvailys, viską puikiai suprantu – pats moku žmonėms, grojantiems mano grupėje. Jie turi pavalgyti! Mintis, jog muzikantas yra tyra, dorybinga būtybė, dirbanti už dyką – nesąmonė. Žinoma, kad tau turi būti sumokėta už tavo meną. Galbūt čia toks mąstymas yra suprantamas, bet Anglijoje visi tikisi, kad nieko neuždirbsi. Bet juk tavo menas yra viskas, ką turi! Darai viską, ką gali, kad jį sukurtum. Ir jeigu norint pasiekti rezultatą, turi duoti savo muziką bukai reklamai – tiesiog paimi ir tai padarai. Jeigu gerbėjams tai nepatinka – kodėl tuomet jie nemoka dvigubai daugiau už tavo albumą?

Man visa tai nepatinka, bet mes esame įkalinti šioje sistemoje. Jeigu tik galėčiau gyventi už jos ribų – taip ir padaryčiau, tik neįsivaizuoju kaip.

Kaip tuomet muzikantui gyventi, kad ir jo kūryba liktų tokia, kokios nori, bet ir banko sąskaita nebūtų tuščia?

Muzika yra viskas. Tai svarbiausia. Nedaryk su ja kompromisų. Jeigu esi komercines dainas rašantis autorius – viskas tvarkoje. Pavyzdžiui, man jokių blogų emocijų nekelia grupė Green Day (populiari amerikiečių pankroko grupė, kurią dalis ankstesnės kartos pankų kritikuoja už parsidavimą ir žanro komercializavimą – K.V.). Jie geba parašyti puikias pop dainas. Mano akimis, didesnis parsidavimas būtų tada, jeigu jie bandytų rašyti pogrindines noise muzikos dainas. Nes tada jie apsimetinėtų. Jeigu tu gebi parašyti puikias pop dainas – rašyk jas. Nes tai esi tu.

Taigi, svarbiausia, išlikti savimi. Tai yra sudėtinga, turi daryti daug pašalinių dalykų. Daug ką turi išmokti pats. Turi išmokti pats susiderinti garsą vietiniame klube, kuriame koncertuosi, turi pats vairuoti turo autobusiuką ir t.t. Muzikantai turi daryti daugybę su muzikos kūrimu nieko bendra neturinčių darbų. Ir taip bus ir ateityje, nes pragyventi iš muzikos darosi vis sunkiau. Taip, yra populiarios komercinės grupės, uždirbančios labai daug pinigų. Bet visi kiti gyvena nuo vieno nedidelio koncerto iki kito. Turi pasiruošti tam, kad neturėsi pinigų, kai tavo mokyklos draugai pirksis butus. Bet tavo gyvenimo būdas bus pats geriausias pasaulyje. Tu keliauji aplink pasaulį darydamas tai, ką nori. Tokio jausmo nusipirkti neįmanoma.

Taip pat esi sakęs, kad šiandieninė muzika yra pernelyg „X-faktorizuota“. Ką turite omenyje?

Nesu prieš tai, kad ši laida egzistuoja. Bet negaliu pakęsti, kad 99 proc. didžiosios muzikos žiniasklaidos nuolat rašo, kas laimėjo X-faktorių. Ir jų dėmesys yra sutelktas netgi ne į dainininkus, o į teisėjus. Spausdinama daugybė bulvarinių istorijų apie tai, kaip šou teisėjai ginčijasi tarpusavyje.

Mes pradėjome nuo Elvio, o dabar turime Simon Cowell („X-faktoriaus“ prodiuseris ir pagrindinis teisėjas – K.V.). Žinoma, Elvis buvo šimtaprocentinis šou verslo produktas. Bet tai, ką jis darė, buvo fantastika. Jis atrodė nuostabiai, skambėjo nuostabiai ir buvo pavojingas tuometinei kultūrai. Cowell yra tiesiog nuobodus. Kai vadybininkai tampa žvaigždėmis, vietoje dainininkų – tai yra blogai.

Daugeliui jaunų žmonių dabar patekimas į muzikos pasaulį yra lygu patekimas į X-faktorių. Kartais rengiu susitikimus mokyklose ir kalbu su ten besimokančiais jaunais žmonėmis. Vaikinai sėdi vienoje pusėje, nori būti gitaristais metalo grupėse. Merginos nori būti X-faktoriaus dainininkės. Stengiuosi juos sumaišyti, kad jie susimąstytų. Merginos galėtų groti būgnais, bet jos galvoja, kad tai yra vaikinų užsiėmimas. Tai nesąmonė. Daug kur muzikoje jau atsikratyta seksistinių klišių, bet X-faktoriaus kultūra merginoms perša seną idėją, kad jos tiesiog turi būti gražios.

Kaip manai, kodėl žmones šis ir panašūs televizijos šou traukia?

Jie yra labai protingai sukurti, gerai apgalvota, kaip žiūrovus sujaudinti. Visos tos scenos su verkiančiais žmonėmis, dramatiška muzika fone… Jeigu žmonės to nori – viskas gerai, jie gali tai turėti. Bet aš norėčiau, kad visi kiti, darantys įdomius dalykus, taip pat turėtų savąją eterio dalį žiniasklaidoje.

Šiandien viešbutyje prie manęs priėjo vaikinas, jis kuria muziką ir paprašė manęs paklausyti. Savo kūrybą jis pristatė taip, kad lig šiol esu nustebęs: „ezoterinė elektronika su šamaniškais būgnais“. Jau iškart žinau, kad tai bus gerai. Tai ne X-faktorius. Tokių momentų norisi daugiau. Noriu, kad kai nuvykstu į šalį, kaip Lietuva, rasčiau kažką tokio. Tam vaikiui 18 metų. Jis kuria labai keistą muziką. Ir aš tada galvoju – oho! Kaip taip nutiko, kad jis, būdamas čia, daro tai, ką daro? Esu labai suintriguotas.

Tuo tarpu X-faktoriuje dalyviai tiesiog perdainuoja jau esančias dainas. Kam visa tai? Blogiausias X-faktorius, kokį esu matęs, buvo tas, kuriame dalyviams buvo liepta dainuoti roko dainas. Vienas dalyvis perdainavo Led Zeppelin. Tu tiesiog negali to daryti!

Ideologija, ant kurios pastatytas X-faktoriaus, visiškai prieštarauja tam, kuo tikiu aš. Tas šou – tiesiog būdas Simon’ui Cowell’ui užsidirbti milijonus svarų. Tai neteisinga. Manau, kad pinigus turėtų užsidirbti atlikėjai. Bet tie žmonės, kurie laimi, pinigų praktiškai negauna, nes pasirašo juos varžančius kontraktus. Tai tiesiog moderni 50-aisiais buvusio muzikos verslo modelio versija. Modelio, pagal kurį direktoriai turėjo absoliučią kontrolę ir uždirbdavo visus pinigus, o atlikėjai, po kelių sėkmingų dainų išgręžti ir numesti į šalį eidavo dirbti į McDonalds. Mano manymu, muzikantas turi būti pirmas eilėje. Visi kiti – už jo.

Norėčiau, kad televizija ar radijas skirtų daugiau dėmesio pateikimui kitokios, įvairesnės muzikos. Bet jie to niekada nedarys. Darosi tik blogiau. Bet ir ši sistema žlugs, nes internetas užima jos vietą.

Tai, ką kalbi, yra tradicinis pankrokiškas mąstymas. Ar nesijauti toks vienišas? Pankrokas daugeliu atžvilgių juk irgi buvo X-faktorizuotas. Daugelio dabartinių klausytojų akyse pankrokas yra lygu grupė 5 Seconds of Summer.

Pankrokas nuo pat pradžių buvo pop muzika. The Ramones buvo pop grupė. Jie nebuvo jokie pankai. Jie tiesiog buvo įtraukti į pankų subkultūrą. Sex Pistols ir The Clash buvo pop grupės, nes darė tai, ką daro pop grupės, ką dabar daro ir 5 Seconds of Summer – specialūs koncertai, viešieji ryšiai, rūpinimasis, ką apsirengsi prieš lipdamas į sceną.

Daug kas iš mūsų kartos pankų ideologiją interpretavome neteisingai. Mums pankrokas visų pirma buvo šios muzikos ir kultūros gerbėjų laisvė viską susikurti patiems. „Pasidaryk pats“ kultūra, „Visi gali daryti viską“ kultūra. Tai yra esminė, revoliucinė pankroko žinutė, kuri dabar smelkiasi į visus muzikos žanrus. Kai kam pankrokas gali skambėti kaip labai senamadiškas dalykas. Bet mano manymu, jis yra labai aktualus būtent dabar.

Bet gatvėse skiauterių nematyti. Kur slepiasi pankai?

Pankrokas yra visur, kur tik pažiūrėsi. Tavo šukuosena – šonai trumpi, viršus ilgesnis – 1977-aisiais būtų pankrokerio šukuosena. Dėl jos pusė miesto tave būtų norėję sumušti.

Bet tokias šukuosenas dabar turi visi. Ir pusė grupės One Direction narių.

Būtent. Tu negali pastebėti pankroko, nes jis yra visur. Tai tas pats, kaip nuskridus į Ameriką, negali matyti angliškos kultūros – ieškai specifinių britiškų barų, bet tik tada supranti, kad palauk, čia juk visi kalba angliškai.

Lygiai taip niekas nebekreipia dėmesio į pankiškas vaikinų šukuosenas. Šiemet žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą ir KIEKVIENAS futbolininkas turėjo tokią šukuoseną. Mintyse galvojau: „Palikit šitą šukuoseną ramybėje. Ji ne jūsų!“ Bet šitai nutinka kultūroms susiliejant. Esu matęs One Direction nuotraukų, kuriose jie pozuoja taip, kaip pozavo The Clash prieš 30 metų. Pankroko įvaizdžiai ir idėjos taip giliai įsiliejo į dabartinę kultūrą, kad mes to nebepastebim.

Galų gale, kas buvo pankai? Į šį terminą sudedama 100 skirtingų dalykų. Tikrai ne visi buvo kairieji anarchistai – dalis pankų buvo dešinieji. Pusė The Ramones narių buvo respublikonai, jiems patiko Ronald Reagan. Pankai nuo pat judėjimo pradžios prieštaravo patys sau. Nebuvo bendro manifesto, bendros minties. Prieš tai buvusi modų subkultūra tai turėjo – buvo labai aiškios taisyklės, kaip rengtis, ką mėgti. Pankų judėjime nebuvo jokių taisyklių – tokia ir yra esmė.

Man teko sutikti Torių – populiarios dešiniosios partijos Anglijoje, narių, kurie buvo didžiuliai pankroko fanai. Jiems tai nekėlė jokio dviprasmiškumo. Nes jų supratimas apie pankus buvo kitoks.  Dalis pankų judėjimą vertino kaip socialistinį, politinį. Kiti tiesiog norėjo gerai pasijuokti ir negalvoti apie tai, ką grupės vokalistas dainuoja. Visi šie nesusipratimai daro pankų judėjimą tokiu unikaliu.

Ar tai reiškia, kad dabartinėje kultūroje mes visi šiek tiek pankrokeriai?

Visi iš pankų judėjimo yra ką nors pasivogę – kartais net ir patį žodį. Štai, Iggy Pop pasirodė automobilių reklamoje. Dalis žmonių sakė, kad dabar jis – ne pankas. Bet jis niekada juo ir nebuvo! Jis karjerą pradėjo 66-aisiais. Jis negalėjo būti panku. Jis tiesiog 60-ųjų rokeris, kuriam prireikė daugiau metų išpopuliarėti. Ir kuriam kažkas prilipino pankų etiketę. Tad jis negalėjo sumenkinti pankų judėjimo pasirodydamas reklamoje.

Tad ir oficialiais Sex Pistols kvepalais nereikėtų piktintis? Ir drabužių parduotuvėse masiškai pardavinėjamomis maikėmis su užrašu „The Ramones“?

Nuo pat pradžių Sex Pistols buvo prieštaringas reiškinys. Vienas jų lygis buvo tokia daina kaip „Anarchy in the UK“. Bet jau 77-aisiais jie pasigamino savo grupės atributiką, kurią masiškai pardavinėjo. Vienu metu jie – ir revoliucionieriai, ir muzikantai, visiškai prisitaikę prie sistemos ir norintys parduoti save. Jie netgi turėjo sutartį su viena didžiųjų įrašų kompanijų. Tad Sex Pistols kvepalų atsiradimas nėra prieštaravimas grupės idėjai.

Lygiai kaip ir The Ramones marškinėlių pardavimai. Kaip ir minėjau, jie niekada nebuvo pankai. Jie norėjo būti populiariausia grupe pasaulyje. Jei The Ramones vis dar grotų, jie būtų viena populiariausių pasaulio grupių, grojanti tūkstantiniuose stadionuose. Jiems tai patiktų. Tuo tarpu pamenu, kai jie grojo Mančesteryje – nesugebėjo į koncertą surinkti ir 1000 žmonių.

Tas pats ir su Joy Division. Mačiau juos grojant 80-iai žmonių likus keturiems mėnesiams iki Ian (Ian Curtis, grupės Joy Division vokalistas – K.V.) savižudybės. Dabar žmonėms atrodo, kad jie buvo grupė, grojusi stadionuose. Istorija su mumis žaidžia žaidimus.

Dauguma mano gyvenime sutiktų pankrokerių vis dėlto yra labai idealistiški žmonės. Tačiau jie vis tiek nori parduoti kuo daugiau įrašų kopijų. Ši prieštara sunaikino Joe Strummer (grupės The Clash vokalistas). Pusė žmonių galvojo, kad jis yra rokenrolo partizanas, kovojantis už revoliuciją. Ir tuo pat metu jis uždirbdavo beprotiškai daug pinigų, kad tai darytų. Jis tai jautė, jam tai nepatiko.

Galbūt pasiekus tam tikra lygį išties nereikėtų to tęsti. Ar kiekvienam The Rolling Stones nariui reikia daugiau negu tūkstančio milijonų svarų kasmet? Aš sakyčiau, kad ne. Ar Bono turi teisę kalbėti apie skurdą, kai jis yra vienas turtingiausių žmonių pasaulyje…? Rokenrolo pasaulis žmones taip įtraukia, kad jie jame pasimeta.

Kokia viso to išvada? Kad pankiškumas – savo esme dviprasmiškas dalykas, esantis daug įvairesnis nei stereotipinis jauno, agresyvaus, odinę striuke vilkinčio ir skiauterę užsiauginusio žmogaus įvaizdis?

Tikrai taip. Man pankų judėjimas prilygsta didžiajam sprogimui. Prasideda iš labai toli, taip, kad net nematai. Ir po trijų sekundžių viskas tiesiog sprogsta. Didysis sprogimas palietė medžius, akmenis, debesis, mėnulį, visą gamtą. Lygiai kaip pankrokas įsiveržė į mūsų kultūrą. Visi per pusę sekundęs apie jį susidarė nuomonę ir patys į šį žodį įdėjo tai, ką nori jame matyti.

Net ir tai, ką kalbu dabar – tai, kaip aš suprantu pankroką gali būti visiškai skirtinga nuo greta esančio žmogaus. Visa tai pankų judėjimą man padaro įdomiausiu judėjimu populiariojoje kultūroje. Nes nėra jokių taisyklių. Kai žmogus sako, kad „pankai taip nesielgtų“, jam galima atsakyti, kad tokio dalyko kaip „pankai“ tiesiog nėra. Visi tie vaikinai su odinėmis striukėmis ir šukuosenomis – kiti pankai badytų juos pirštais ir sakytų, kad jie ne pankai, tik apsimeta.

Aš pirmųjų vaikinų įvaizdyje nematau problemos – jie tiesiog apsirengė taip, kaip supranta pankrokiškumą. Be to, tos striukės tikrai atrodo kietai. Vienintelis teisėjas yra veidrodis. Jeigu pažiūri į įj ir pagalvoji „Tai atrodo gerai“, vadinasi, tai atrodo gerai. Jei kiti galvoja, kad tai negražu ar kvaila – koks skirtumas? Jie turi savo veidrodžius.

Pankrokas džiaugiasi savo prieštaravimais. Aš mėgstu prieštaravimus. Kiekvienas žmogus yra prieštaringas. Yra žmonių, galinčių vienodai palaikyti dvi visiškai skirtingas idėjas. Dabartiniai pasaulio reiškiniai dažnai yra piešiami kaip labai juodi arba labai balti. Taip žmonėms lengviau juos suprasti. Bet viskas yra sudėtingiau, ir pankrokas toleruoja prieštaringumą ir skirtingas nuomones. Šiuo atžvilgiu jis labai hipiškas. Tame nematau nieko blogo – tai tikrai geriau negu sprogdinti vieniems kitus mistinių būtybių vardan.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=NpdWgISeDa0[/youtube]

lm