Grįžus iš NEWMAN: ar aš perkaitau, ar tikrai buvo taip gerai?

IMG_8443

Gailiuosi tik vieno: kad buvome tik paskutinę dieną vietoje visų trijų.

Užduotis:

Atvažiuoji į nepažintą miestą, įeini į seną, bet tvarkingą medinį namą. Viename kambaryje randi 3D spausdintuvu atspausdintas abstrakčias formas, tarsi paimtas iš pasaulio, kurio pabaiga jau įvyko. Eini per kambarius, pirmą kartą matomi žmonės tau šypsosi, kažkas pavaišina trešne – šviežia, it čia pat kieme prisirpusia.

Kitame kambaryje vaikinas klausia ar turi pusę minutės – jis tave pasodina ant kėdės ir padaro tavo pirmąją trimatę nuotrauką. Kompiuterio ekrane matai daug jau nuskanuotų galvų, išrikiuotų ratu ir žiūrinčių vienos į kitas – tuoj tavoji bus tarp jų.

Judi į kitą miesto galą, pereini mišką, girdi muziką. Mažoje kaip tavo kambarys scenoje vaikinas nusiauna šortus, nusivelka marškinėlius, juos pakeičia į kimono ir pradeda pasirodymą. Skamba sintezatoriškas pop, jis dainuoja ir juda kaip tavo naujas mėgstamiausias laidų vedėjas John Oliver, parodijuodamas Katy Perry. “Hello, my name is Jerry Paper. I’m from New York. And now I’m here” prisistato jis, pats iki galo nesuprasdamas, kur tas here.

Druskininkai, Lietuvos Portlandas šį savaitgalį. Newman <3

A video posted by karolish (@karolish) on

Ateina naktis, keičiasi atlikėjai, scenoje išsijungia šviesos, o dūmų mašina darbuojasi tiek, kad norisi kviesti gaisrininkus. Mergina groja gitara ir dainuoja aukštu balsu, vaikinas vis užgroja saksofonu ir tai neerzina. Scenos viduryje kitas vaikinas, pasirodymo kaltininkas, repuoja. Viskas skamba minoriškai, taip, kad tave slegia, bet nenori, kad tai kada nors baigtųsi.

Klausai ir supranti, kodėl Vice šį muzikantą apibūdino kaip the weirdest and most inventive motherfucker in contemporary British music, o FACTmag jo albumą išrinko geriausiu metų albumu. Paskutines 15-a pasirodymo minučių tamsą keičia baltos epilepsinės šviesos, tu negali žiūrėti į jas, užsimerki ir užmiršti kur esi ir kodėl esi. Po visko galvoji, kad buvai tiek daug koncertų, jie visi buvo tapę vienodais ir nuspėjamais – ir šįvakar jauteisi, tarsi vėl klausytum muzikos pirmą kartą.

@newmanfestival flashbacks: Dean Blunt, aš vėl patyriau muziką kaip pirmą kartą

A video posted by karolish (@karolish) on

Klausimas: kokiame mieste esi?

a) Kur nors Skandinavijoje
b) Portlende
c) Tu savo namuose, lovoje, viską ką tik susapnavai.

Teisingas atsakymas: nė vienas. Nes tu esi DRUSKININKUOSE.

Galbūt tai neturėtų taip stebinti. Druskininkai yra utopinė vieta. Čia pilna dviračių, daugiabučiai masiškai renovuoti, o miesto parke galima žaisti ping-pongą. Deramai ten buvau pirmą kartą ir nežinau ar Lietuvoje esu matęs kitą tokį švarų, žalią ir gyventojams pritaikytą miestą – nors iki galo džiaugtis ir negaliu, žinodamas, kad miesto meras nesikeičia nuo 2000-ųjų ir kolegoms žurnalistams ten sudėtinga.

Savaitgalį Druskininkuose vykęs festivalis NEWMAN (pavadinimas – aliuzija į pro Druskininkus tekantį Nemuną, o ne į Naująjį Vyrą, presented by FHM) buvo utopija utopijoje. Utopija kvadratu.

Festivalio organizatoriai į Lietuvą pakvietė atlikėjus, kuriuos buvau užsekęs tik Pitchfork naujienose. Mūsų matyti amerikietis Jerry Paper (su kimono) ir britas Dean Blunt (su epilepsinėmis šviesomis) buvo tik paskutinės dienos ledkalnio viršūnė. Taip pat NEWMAN’e koncertavo pasaulio pogrindžio muzikos namus Boiler Room aplankę amerikiečiai NGUZUNGUZU, bosu grojanti atmosferiška dainininkė-dainų-autorė, Berlyne gyvenanti kolumbietė Lucrecia Dalt, vis mažiau reiškiantį terminą “eksperimentinė muzika” reabilituojantis norvegas TCF ir daug kitų (pilnas sąrašas).

Tai yra šis tas mieste, kuriame įprastai koncertuoja Sasha Song ir Rosita Čivilytė. Tai būtų šis tas bet kur.

Greta tarptautinių svečių derėjo vietos vardai, irgi be išskaičiavimų atrinkti. Paulių Kilbauską girdėjau tik aidint tolumoje – dieną išprakaitavus +34-ių vasaros pirtyje ir prisivalgius vietiniuose restoranuose judėti sekėsi sunkiau nei norėtum. Bet skambėjo jis netikėtai galingai ir elektrifikuotai – niekaip nepanašu į grupę Empti su kuria, gal visai be reikalo, šį muzikos kūrėją vis dar visų pirma sieju.

MC Mesijų su Munpauzn išžiūrėjome visą. Grįžęs po festivalio nuoširdžiai ieškojau jų bendro albumo internete ir nuliūdau niekur neradęs – sakė kol kas yra tik fizinis, Vilniuje VinylShop’e ir Trip Shop’e. Publika jiems buvo super šilta, o pats Mesijus, nuo bloknoto plėšydamas vieną savo lapą nuo kito, atrodė daug labiau atsipalaidavęs negu būdamas ant scenos vienas, kaip kad esu įpratęs jį matyti. #tupinigusiurblys buvo topas, festivalio, o gal ir viso mūsų laiko daina. Festivalis, beje, nebuvo joks pinigų siurblys: alaus bokalą galėjai nusipirkti už du eurus.

@newmanfestival flashbacks: MC Mesijus praktiškai parašė laikmečio himną

A video posted by karolish (@karolish) on

Kaip visa tai įvyko? Kaip Druskininkai vienam savaitgaliui tapo slaptu post-kultūros centru? Reikia dėkoti dviem Berlyne gyvenantiems ir ten kultūrinę erdvę Panke įkūrusiems lietuviams Erikai ir Liezhuviui ir jų komandai. Jiedu sumanė atiduoti duoklę tiek nuo seno pamėgtiems Druskininkams, tiek savo mėgstamai muzikai, galų gale Lietuvai – šaliai, kurios kultūrą ilgai kūrė ir tebekuria. Nei vieno jų nepažįstu, bet taip drąsiai rašau, mat klausiau šį šiltą Dainos Dubauskaitės interviu su abiem organizatoriais – verta įsijungti net ir NEWMAN’ui pasibaigus, daug ką galima sužinoti apie dabartinį Berlyną ir Lietuvos alternatyvios kultūros istoriją.

NEWMAN buvo festivalis iš ateities. Su bekompromise muzika, nakvyne švariame kempinge, o galbūt net vietiniame viešbutyje, be eilių prie barų ir tualetų, su kruopščiai kuruota meno dalimi – ši buvo verta atskiro festivalio. Tai buvo festivalis kuriame nejaučiau agresijos, nemačiau gasdinančiai apgirtusių žmonių, beveik nemačiau noro pasirodyti (apsimesiu, kad tų bengališkų ugnelių per Dean Blunt nebuvo). Už tai mačiau daug draugų veidų, daugelį kurių įprastai sutinku Vilniuje, skubančius ir susirūpinusius. Čia jie buvo atsipalaidavę ir laimingi.

Newman (c) Artūras Bulota
NEWMAN (c) Artūras Bulota

Tų veidų turbūt buvo per mažai. Abejoju, ar NEWMAN atsipirko finansiškai, o tai būtų liūdna, nes galiausiai, nuslūgus euforijai, pajamų-išlaidų eilutė grąžina į realybę. Tačiau noriu likti optimistas. Buvau Druskininkuose tik vieną vakarą, bet jaučiau per didelį tokio įvykio reikalingumą, kad vos gimęs naujasis žmogus lengvai numirtų.

NEWMAN foto albumai (fotografavo Artūras Bulota)
NEWMAN FB