Kičas, gėjai ir blogos dainos: ko mes nesuprantame apie Euroviziją

DELFI.lt // 2015 m. gegužės 21 d.

Kai Lietuvą kadaise pakvietė dalyvauti Eurovizijoje, kažkas mus apgavo – pasakė, kad tai yra rimtas muzikinis konkursas. Ir mes vis dar tuo tikime, žiūrime mąsliais veidais, užuot pasidavę jo beprotybei. Pabandykime ją suprasti.

Europa yra krizėje. Graikija prie bankroto ribos. Jungtinė Karalystė vėl rimtai svarsto apie referendumą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Radikalūs nacionalistai rinkimuose gauna vis daugiau balsų. Rusija įsiveržia į Ukrainą ir kelia baimę Baltijos šalims, kad jos bus kitos.

Ir viso to fone Austrijos sostinėje Vienoje mus pasitinka dainuojantis vaikinas iš Moldovos odine liemene. Kaip Justin Bieber, tik ilgais plaukais. Aplink jį šoka du policininkai su akiniais nuo saulės ir šortais. Iš nugaros jį glosto mergina odinėmis kelnaitėmis, papuoštomis antrankiais. „Aš noriu tavo meilės“, – dainuoja jis. Mergina nuplėšia atlikėjui marškinėlius, jis lieka su liemene ant nuogo kūno. Į scenos viršų šauna fejerverkai. Tūkstančiai žiūrovų salėje ploja.

Tai yra Eurovizija. Šou, kurio metu Europa porai valandų užmiršta, kad praėjusiame šimtmetyje žemyne vyko du pasauliniai karai. Kad kiekvieną dieną Europos parlamente diskutuojama ir nesugebama susitarti, nes skirtingos šalys turi skirtingus interesus. Šou, kurio metu suprantame, kad labiau nei politikų susitikimai ir verslo kontraktai Europą suvienija trijų minučių pop dainos. Kuo jos blogesnės – tuo geriau. Nes tuo labiau leidžia pasinerti į šį tarptautinį cukraus vatos vakarą ir užsimiršti, kad jam pasibaigus reikės grįžti į prėską realybę.

Eurovizija pradėta 6-ajame dešimtmetyje su iki naivumo kilnia misija: suteikti galimybę europiečiams užuot kariavus, pamilti vieniems kitus per muziką. Nuostabiausia, kad idėja suveikė. Konkursas šiemet vyksta jau 60-ąjį kartą – neįtikėtinas skaičius bet kokiam renginiui, ypač tokio masto. Eurovizijai pavyko įtraukti žmones, nes savo širdyje šis konkursas yra kova. Jis žadina patriotiškumą ir norą būti geresniems už kitas šalis. Beveik karas. Tik kovojama ne šautuvais, o blogomis dainomis.

Tačiau kai 90-ųjų pradžioje Lietuvai buvo pasiūlyta dalyvauti Eurovizijoje, kažkur įvyko nesusikalbėjimas. Mums nepasakė, kad šis konkursas yra vienas didelis vakarėlis, kuriame galiausiai nugalėtojais tampa visi – vien dėl to, kad dalyvauja. Dėl to, kad tą vakarą gali dainuoti, o ne stoti vieni prieš kitus su ginklais.

Priešingai, Lietuvoje pasklido žinia, kad tai yra atsakingas muzikinis konkursas, kuriam reikia rimtai ruoštis tarsi prieš lipant ant Brodvėjaus scenos. Nes juk žiūrės visa Europa! O kas yra Europa Lietuvos kolektyvinėje sąmonėje? Kažkas tarp Angelos Merkel ir Serge Gainsbourg. Persona skeptišku veidu, su taure vyno rankose tik ir laukiantis, kol padarysi kažką ne taip.

Tai patiria turbūt kiekvienas Rytų europietis, pirmą kartą patekęs į vakarietišką kompaniją. Atrodo, kad visi tave slapta nužiūrinėja ir mato trūkumus, dėl to reikia pasirodyti kuo solidžiau, neišsišokti, „būti savo vietoje“ – kaip mokė tėvai ir seneliai, mat juos taip išmokė sovietmetis. Tik labiau susipažinęs su tarptautiniais kolegomis pamatai, kad išties niekam nerūpi nei kaip atrodai, nei kaip elgiesi. Svarbu, kad esi draugiškas ir nelaidai įžeidžiančių anti-pokštų apie kitataučius ar moteris, kas suveikdavo kompanijoje namuose.

Net ir praėjus 21-eriems metams nuo Lietuvos Eurovizijos pionieriaus Ovidijaus Vyšniausko debiuto konkurse, mes į jį žiūrime tomis pačiomis, pirmą kartą į tarptautinę kompaniją atvykusio žmogaus akimis. Svarbiausias tikslas – neapsijuokti, tarsi kažkas, išskyrus kitus lietuvius, norėtų iš mūsų juoktis.

„Kai sėdame už šventinio stalo, kažkam tenka vieta gale, kažkam – priekyje, kažkam – per vidurį. Bet visiems būna gerai, nes pats stalas – šventinis, jame nėra „blogų“ vietų“, – grįžęs iš „Eurovizijos“ kalbėjo Aivaras Stepukonis, vienas pirmųjų Eurovizijos dalyvių Lietuvoje. Jo beretė, megztinis ir į jokias anglų kalbos gramatikos taisykles netelpanti priedainio eilutė „happy I cause happy you“ (Eurovision English yra atskira anglų kalbos kategorija) buvo bene tobulas eurovizinis pasirodymas.

Na ir kas, kad jis liko paskutinis – juk kaip ir pats sakė, blogų vietų nėra. Aivaras buvimą Eurovizijoje prisimena kaip „šviesų“ laiką. Bet mums už jo pasirodymą buvo gėda. Aivaras buvo užkastas po šou pasaulio žeme, iš kur lig šiol neišlenda, nors kuria muziką toliau. Ne Europa ir Eurovizija sugadino jo karjerą, o į jo asmenį nepasitikėjimą savimi sudėjusi Lietuvos publika.

Nenorėdami, kad Aivaro atvejis pasikartotų, mes rimtais veidais kasmet ieškome sėkmės formulių, kaip Eurovizijoje pasirodyti kuo geriau, kviečiame vokalo mokytojus, kad įvertintų, ar dainininkai tobulai išdainuoja aukštose tonacijose, tarsi tai būtų ką nors lemiantis veiksnys. Bandome suprasti, „ko reikia Europai“, kai iš tikro jai reikia vieno – kad nuneštų stogą, pageidautina, kuo toliau.

Prieš porą metų Eurovizijoje Rumunijai atstovavo vokalistas, persirengęs vampyru. Dainavo operiniu balsu skambant disko ritmams, stovėjo ant milžiniško kilimo aplink kurį šoko šokėjai, atrodantys it nuogi. Dainos viduryje disko muzika perėjo į dabstepą. Vokalisto kostiumas pradėjo kilti į viršų, tarsi jam būtų išaugę milžino kojos.

Tai yra kažkas, ko nesusapnuosi. Tai yra Eurovizija.

Mums taip pat niekas nepasakė, kad Eurovizija yra gėjiškiausias renginys planetoje. „Gėjų olimpiada“, – kaip jį pavadino praėjusių metų nugalėtoja, „moteris su barzda“ Conchita Wurst. Tai ji tarė kaip komplimentą. LGBT bendruomenei Eurovizija yra Kalėdos. Tai viena iš retų erdvių, kur jie gali jaustis saugiai ir būti atviri. Vienais metais suskaičiuota, kad 80 proc. žmonių, buvusių Eurovizijos scenos fanų zonoje, buvo gėjai vyrai. Ne Švedijos, Prancūzijos ar Olandijos, o vaivorykštės vėliava dažniausia keliama Eurovizijos salėje. Gėjai Eurovizijoje yra visur: publikoje, ant scenos, net šviesoforų signaluose – Vienoje šiemet įprasti šviesoforai su vienu einančiu žmogumi buvo pakeisti su einančia pora.

Lietuva prieš visa tai užsimerkia. Diskutuojant, kokį atlikėją reikėtų siųsti į konkursą, patikimo Eurovizijos gėjų auditorijai aspektas nutylimas, kaip šventvagiška tabu tema – nors tai yra vienas svarbiausių kriterijų. Dar daugiau – tarp Lietuvos delegacijos atstovų yra atvirai homofobiškai kalbančių žmonių. Martynas Tyla, nuolat Lietuvos atstovus į konkursą lydintis prodiuseris po Conchitos pergalės neišlaikė – savo Facebook paskyroje parašė, jog „Per Euroviziją supratau: kas su barzda tas p.….s“.

Kas įvyko šiemet? Nieko – tas pats žmogus vėl važiuoja su Lietuvos delegacija. Nors jeigu Lietuva šiemet Eurovizijoje sulauks daug balsų – tai visų pirma bus ne dėl prodiuserių darbo, ne dėl pasirodymo ir netgi ne dėl dainos, o todėl, kad Eurovizijos vaikinams patiks Vaidas.

Kita vertus, galbūt Lietuvos žiūrovai Eurovizijos gėjiškumo tikrai nuoširdžai nemato. Nes paradoksalu, kad šalyje, kurioje, anot statistikos, du iš trijų homoseksualių asmenų bijo gatvėje paimti partnerio ranką, Eurovizija yra tokia populiari. Kaip taip gali būti? Kaip žmonės gali tai žiūrėti, juolab kartu su visa šeima, kai kitu atveju vaikams uždengtų akis prieš „gėjų propagandą“?

Taip yra todėl, kad lietuviška pop muzika savo stilistika dažnai yra labai gėjiška, tik patys dainininkai to nemato iš šalies. Tokios vaikinų aptemptais marškinėliais grupės kaip Pikaso ar B’avarija turėtų pasisekimą Vienoje, kuriame nors iš daugelio LGBT Eurovizijos vakarėlių. Tuo tarpu Lietuvoje jos matomos kaip Tikrų Vyrų grupės – be ironijos ir kabučių. Dėl to moldovietis dainininkas odine liemene ant nuogų pečių Lietuvos žiūrovams irgi nekelia jokių įtarimų – kaip ir aplink jį šokantys policininkai. Jie tiesiog tą vakarą koncertui nusprendė apsimauti odinius šortus. Juk jau beveik vasara.

Mums niekas nepasakė, kad dažnai labiau už patį pasirodymą Eurovizijoje žmonėms rūpi jo socialinė žinutė. Conchita laimėjo ne tik dėl to, kad puikiai dainavo ir buvo scenos diva – ji praplėtė ribas ir parodė, kad moteris su barzda gali būti lygiavertė bet kuriam kitam dainininkui – ir netgi būti už jį geresnė.

Šiemet visų akys buvo nukreiptos į suomių pankroko grupę PKN – jie buvo pavyzdys, kad žmonės su dauno sindromu ir autizmu gali lygiavertiškai varžytis su jų neturinčiais. Grupė nepateko į finalą? Nesvarbu, jie tapo šių metų publikos herojais. Apie juos kalbėjo BBC, The Guardian ir kita svarbiausia tarptautinė žiniasklaida. Siųsdama šią grupę Suomija įrodė, kad yra drąsi ir visus visuomenės narius integruojanti, o ne nurašanti šalis. Žmonėms su dauno sindromu ir autizmu visame pasaulyje PKN pasirodymas buvo dar vienas laiptelis siekiant atkreipti dėmesį į dažnai visuomenės šešėlyje esančią šių žmonių bendruomenę. O patys PKN į Euroviziją vyko „su*iktai gerai praleisti laiką“. Tai yra tikrasis Eurovizijos laimėjimas, o ne penkta, trylikta ar net ir pirma vieta.

Euroviziją šiemet jau laimėjo ir serbų vokalistė Bojana Stamenov – apkūni dainininkė, savo, vėl gi, be galo kičiškame, bet tokiame ir turinčiame būti pasirodyme išsakiusi Europai: „Pagaliau galiu pasakyti: taip, aš esu kitokia ir tai yra tvarkoje“. Konkurse, kuriame dauguma dainininkių – tobulai liesos ir stereotipiškai gražios, jos daina buvo drąsus ir įkvepiantis pareiškimas. Žiūrovai jį sutiko plojimais arenoje ir balsavimu telefonais prie televizorių ekranų. Ji pateko į finalą.

Lietuvos atstovų reakcija? „Storulė zefyrė“, – serbę interviu vietos žiniasklaidai – tikėkimės, kad to nepakartojo tarptautinei – apibūdino p. Tyla. Su šypsena veide.

Vienintelis kartas, kai Lietuva siuntė į Euroviziją dainą su aiškia socialine žinute, buvo LT United pasirodymas. Jų daina „We Are The Winners“ buvo smagus pasišaipymas iš paties konkurso ir beprasmio noro jį laimėti. Būtent su tuo pasirodymu Lietuva ir užėmė aukščiausią vieta. Nepakenkė ir tai, kad visi LT United nariai buvo vidutinio amžiaus vyrai.

Mums niekas nepasakė ir paties svarbiausio – kad net jei ir laimėtume, pergalė reikštų tik tiek, kad tektų sunaikinti daug nervų ląstelių bandant kitais metais šį konkursą surengti Vilniuje. Per 60 Eurovizijos metų buvo tik dvi muzikinės sėkmės istorijos: ABBA ir Celine Dion. Švedų grupė ir kanadiečių dainininkė (atstovavo Šveicarijai) yra vienintelės konkurso laimėtojos, kurios išgarsėjo tarptautiniu mastu ir paliko žymę pasaulio pop muzikos raidoje. Absoliučią daugumą kitų mes pamiršome jau po metų ir tai yra gerai – taip ir turi būti, tai Eurovizija. Būtų blogiau, jei mes lig šiol jų klausytume.

Tad kam visa tai? Kam gi ten dalyvauti? Koks tikslas?

Toks, koks ir bet ko gyvenime: kad būtume laimingi. Kad vienu ypu išklausę beveik 30 eurovizinių dainų vienam vakarui nubuktume tiek, kad rytojus atrodytų šiek tiek šviesesnis, o mes visi nuo Šiaurės Airijos iki Izraelio, o šiemet net iki Australijos būtume labiau draugai nei priešai.

Europa yra be galo margas žemynas ir Eurovizija yra šio margumo šventė. Joje vietos yra visiems. Ir vampyrams šokantiems pagal dabstepą, ir moterims su barzdoms. Ir Moldovos policininkams, ir suomių pankrokeriams. Ir apkūniai serbų dainininkei, ir liekniems Vaidui su Monika.

Ir gerai pop muzikai vietos Europoje yra. Tiesiog neieškokite jos šį savaitgalį Vienoje. Ten yra įdomesnių dalykų.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=VgHWFiavqjA[/youtube]

Papildyta: tą pačią dieną, kai pasirodė šis straipsnis Lietuvos atstovai nusprendė į savo pasirodymą įtraukti pritariančiųjų vokalistų – dviejų merginų ir dviejų vaikinų – bučinį. Pirmas kartas, kai Lietuva atkreipė dėmesį į LGBT temą Eurovizijoje. Bravo!

(c) BuzzFeed
(c) BuzzFeed

rsz_1delfi_logo