Kas tas Beck? / Beck – Morning Phase

Beck - virselisVerslo klasė // 2015 m. kovas

Vasario pradžioje dvyliktasis Beck albumas Morning Phase laimėjo tris Grammy, tarp jų geriausio roko albumo ir geriausio albumo apskritai. Tai buvo vakaro neteisybė.

Reperis Kanye West, vienas retų muzikantų, vis dar tikinčių, kad Grammy kažką reiškia, pasakė aiškiai: Beck turi atiduoti apdovanojimą Beyoncé – atlikėjai, kurios albumas buvo ypač drąsus, artistiškas, visuotinai pamiltas. Neabejotinai stipriausias iš nominuotųjų.

Jaunesni žiūrovai pasimetė: tviteryje vienas po kito klausė, kas tas liesas vyriškis, tarsi ką tik nužengęs iš Wes Anderson filmo į apdovanojimų sceną. Dar kiti puolė kovoti už tiesą: startavo #JUSTICEFORBEYONCE („Teisingumas Beyonce’i“) haštagas. Naujienų portalai parengė straipsnius, taip ir pavadintus: „Who is Beck?“. „Jeigu nežinote, kas yra Beck, didelė tikimybė, kad jums mažiau nei 25-eri arba kad nesidomite alternatyvios muzikos scena. Bet viskas tvarkoje!“, – savąjį pradėjo JAV popmuzikos metraštis Billboard.

Vargšas Beck. Tai turėjo būti jo triumfo vakaras, bet viskas pavirto kažkuo nepatogiai keistu – visai kaip jo muzika.

Beck (tikras vardas Beck Hansen) yra dainų autorius, atlikėjas ir prodiuseris, padaręs daugiau pakvaišusių dalykų nei galėtum pagalvoti iš mąslaus jo veido Morning Phase viršelyje. 90-aisiais gimtojo Los Andželo klubuose jis dainuodavo apie picas, darbą McDonald’s ir tai, kaip žiūrėdamas MTV „nori rūkyti kreką“. Kartais pasirodymus paįvairindavo užsidėdamas vieno „Žvaigždžių karų“ herojų šalmą.

Didžiausiu jo hitu tapo humoristinis „Loser“, kuriame Beck repavo, tuo pat metu gitara grodamas bliuzą: „Esu nevykėlis, mieloji, tad gal tu mane tiesiog nužudyk.“ „Loser“ tapo Amerikos „tinginių“ („slacker“) kartos himnu ir pavertė Beck tarptautine žvaigžde, nors, paradoksalu, pats dainos autorius tuomet kantriai dirbo už minimumą, kad išgyventų. Muzikos nesureikšminančiųjų prisiminimuose tai ir liko vienintelis kūrinys, ateinantis į galvą perskaičius Beck vardą.

Tačiau 2015-aisiais Beck vis dar sieti su „Loser“ yra tas pats, kas galvoti, jog „Creep“ yra geriausia Radiohead daina. Per trečią dešimtmetį besitęsiančią karjerą jis nuėjo šviesmečius nuo savo anti-hito ir tapo visuotinai pripažintu kaip vienas kūrybiškiausių mūsų laikų alternatyvios muzikos autorių. Beck’as sugebėjo sujungti tokius skirtingus žanrus kaip fankas, country, hiphopas, psichodelinis rokas ir viską pateikti su doze ironijos. Kai galvoji, kad muzikoje jau viskas sukurta, jis įrodo: dar ne. Pavyzdžiui, prieš porą metų išleido albumą, kuriame – jokio CD ar vinilo, tik natos. Nori išgirsti – pasigrok pats.

Su Morning Phase Beck ir vėl nustebino tik kitaip, nei galėtum tikėtis. Šis albumas yra ramus, lėtas ir liūdnas. Beveik pasakytum – paprastas, jei nežinotum, kokį darbą studijoje muzikantas atliko paprastumo efektui išgauti. Ne veltui trečiasis Grammy jam atiteko už albumo techninę pusę (Best Engineered Album). Albume muzikantas nusiima ironijos kaukę, skamba brandžiai, netgi pavargusiai. Tokį jį lig šiol buvo galima girdėti tik kartą, kai prieš dešimtmetį, išsiskyręs su ilgamete drauge, išleido melancholišką albumą Sea Change. Morning Phase – tos nuotaikos tąsa. „Metų roko“ apdovanojimas šiam švelniam įrašui – ne mažiau kontroversiškas nei „Metų albumo“ apskritai.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=_6Zp84XH6Eo[/youtube]

Kaip ir Oskarai kine, Grammy muzikoje yra rimčiausias, ar bent jau tokiu prisistatantis įvykis. Dėl to nugalėtojus renka solidūs (skaitykite: vyresni, konservatyvesni) ekspertai. Nenuostabu, kad Morning Phase juos sužavėjo. Tai albumas, kokių dabar beveik nebekuriama: ilgas, reikalaujantis atidaus klausymo, o geriausia – kelių. Neturintis dainų-hitų, bet esantis vientisas meno kūrinys. Toks, kokiam daugelis senųjų muzikos klausytojų jaučia nostalgiją.

Apdovanojimą Beck įteikė dainininkas Prince. „Albumai – prisimenate tokius?“, – prieš paskelbdamas nugalėtoją pasakė jis. Prizas Beck už Morning Phase yra daugiau nei pagarbos atidavimas šiam muzikantui: tai ir pačių Grammy pozicija už albumo, kaip muzikinio vieneto išsaugojimą.

Visa tai nereiškia, kad Beyoncé albumas nebuvo iš didžiosios A. Buvo. Ji turėjo laimėti. Bet Beyoncé jau turi 20 (!) Grammy statulėlių. Dar viena nieko nepakeistų. Tuo tarpu Beck’ui ji atvėrė duris pas tūkstančius naujų klausytojų. Ir net jei devyniems iš dešimties jų Morning Phase pasirodys kaip ilgiausios 47 minutės gyvenime, vienas kitas suklus. Ir nuo to mums visiems bus šiek tiek ramiau.

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=iNIOcAxQjCA[/youtube]

vk logo