Daina, kurią girdite, yra skandinaviška

Max Martin, švedų pop hitų rašymo mašina, žmogus rašantis dainas nuo Britney Spears iki Ariana Grande
Max Martin, švedų pop hitų mašina, žmogus, rašantis dainas nuo Britney Spears iki Ariana Grande

N WIND // 2015 m. sausis-vasaris

Skandinaviška muzika yra visur. Kodėl pasaulis taip ją pamėgo?

Pagal eksportuojamos muzikos mastą Švedija trečia pasaulyje po JAV ir Jungtinės Karalystės. Norvegija yra sunkiosios muzikos rojus (pragaras?) žemėje. Danijoje gimusios eilė indie grupių, kurios galėtų padaryti festivalį Londone ir bilietai būtų išpirkti. Ir dar jie turi Aqua (vis dar gyvą!). Islandija – atskira muzikinė karalystė su dainuojančiais elfais (užuomina: Björk). Suomiai… Na, jie turi HIM.

Net jei manote, kad neklausote skandinaviškos muzikos rasdami nuo jos saugią užuovėją amerikietiškuose hituose, nebūkite tokie tikri. Prieš porą metų užfiksuotas mėnuo, kai pusė JAV populiariausių dainų topo Billboard pirmojo dešimtuko kūrinių buvo parašyti skandinavų ar šių šalių prodiuseriams bendradarbiaujant su kolegomis iš svetur.

Rihanna „Diamonds“ ir „Rude Boy“, Iggy Azalea „Black Widow“, Beyoncé „Irreplacable“ – visas šias dainas parašė norvegų prodiuserių duetas Stargate. Britney Spears megahitą „…Baby One More Time“ sukūrė trys švedai, dainos įraše Švedijos vokalistai atliko pritariančiojo vokalo partijas, ritminės ir bosinės gitaros partijas taip pat įgrojo švedų muzikantai. Kadaise neradote užuovėjos nuo Katy Perry „I Kissed a girl“ ar Maroon 5 „Moves Like Jagger“? Švedų darbas.

Nepamirškim ir pačių Skandinavijos atlikėjų. Ibizos naktų garso takelių kūrėjai švedai Avicii ir Swedish House Mafia, pop gigantės Icona Pop ir meniški The Knife bei Lykke Li iš ten pat, norvegų tyleniai Kings of Convenience, danų triukšmadariai Iceage, shoegaze’ininkai iš Kopenhagos The Raveonettes. Islandų muzikos nebeminėsim – ji jau ir taip jūsų Spotify grojaraščiuose. Beje, Spotify taip pat sukurtas Skandinavijoje, Stokholme. Kaip ir SoundCloud…

Dar daugiau: mes užaugome su skandinavų muzika. Mokyklos šokiai, paauglystės valandos praleistos prie MTV – visur skambėjo skandinavų, visų pirma – vėlgi, švedų, dainos. Kai kurias iš jų dabar nostalgiška prisiminti: madinguose Vilniaus baruose gali išgirsti DJ’ėją vėl grojant Ace of Base – „All That She Wants“ ir suprasti, kad daugelis dabartinės muzikos nori skambėti būtent taip. Taip pat prisimeni, kad kai kurios skandinavų dainos buvo tikra muzikinė ebola, kurią išgydė tik laikas (užuomina: Rednex).

Skandinaviška muzika su mumis buvo, yra ir bus. Ir ne tik Lietuvoje – visame Vakarų pasaulyje. Jos invaziją pradėjo dar ABBA, garsiausia visų laikų švedų pop grupė, susibūrusi Stokholme 70-ųjų pradžioje.

Įsiklausykite į skandinaviškas dainas: net jeigu jos skamba pakiliai, vis tiek yra melancholiškos. Pavyzdžiui, Of Monsters and Men hitas „Little Talks“. Šis dvilypumas dažnai apibūdinamas kaip išskirtinė šiaurietiškos muzikos savybė. Jeigu nori bekompromisio vakarėlio – įjunk ką nors iš Lotynų Amerikos. Jeigu nori gilesnės pop muzikos – kreipkis į skandinavus. Na, apie Swedish House Mafia mandagiai nutylėkim…

Ne viskas muzikoje yra vien kūryba – daug lemia ir biudžeto eilutės. Skandinavija jas turi kuo užpildyti. Kas išskiria šiauriečius iš kitų turtingų šalių – kad jie dalinasi turtu tarp gyventojų. Skandinavų šalys garsėja viešo finansavimo gausa viskam nuo mokslo iki bedarbių pašalpų.
Muzika nėra išimtis. Skandinavijoje remiama praktiškai visa muzika – nuo klasikos iki vaikų hiphopo. 2010 m. Pitchfork publikuotoje analizėje apie Švedų muzikos eksportą įvardyta, kad kasmet šalies vyriausybė skiria 1,4 mln. eurų skirtingoms muzikos grupėms, dvigubai tiek – šalies koncertų salėms, dar 26 milijonus – įvairiausioms muzikinėms Švedijos organizacijoms.

Būtent iš viešo finansavimo viena svarbiausių šiuolaikinių Švedijos grupių, pernai, deja, išsiskyrę The Knife, gavo paramą pirmajam albumui išleisti ir surengti turą po JAV. Vėliau grupė investicijas grąžino su kaupu net ir po išsiskyrimo garsindami Švediją, kaip progresyvią šalį (The Knife visada pasisakydavo už žmogaus teises, vengė pop muzikos pompastikos neateidami į apdovanojimus). Tačiau trampliną pradžioje davė pačios šalies noras į grupę investuoti (rašiau apie tai plačiau prieš porą metų, analizuodamas Lietuvos kultūros fondo rėmimo rezultatus)

Neužmirškime ir to, kad šiaurės regionas – sąlyginai mažas. Didžiausios Skandinavijos šalies Švedijos gyventojų skaičius yra tik kiek didesnis nei Niujorko ar Londono, svarbiausių pasaulio muzikos sostinių. Skandinavijos grupės ir prodiuseriai turi siekti klausytojų svetur, nes namuose jų tiesiog per mažai.

Tad jei kitą kartą išgirdę Katy Perry dainą apie paauglišką meilę galvosite, jog ji gimė pačiai Katy sulaukus kūrybinio įkvėpimo, gali tekti nusivilti. Daug šansų, kad dainą parašė 40-mečiai švedai, išanalizavę, kas gerai skamba per ausines važiuojant į mokyklą. Bet jei išties gerai skamba – tai koks gi skirtumas?

Lietuvoje: atlikėjų turime, laukiame vadybininkų

Lietuva neturi skandinaviškų muzikos eksporto tradicijų ir tiek lėšų į šią sritį investuoti. Tačiau tai nereiškia, kad šalies muzikantai nenori būti žinomi toliau nuo gimtojo miesto klubų. Apie lietuviškos muzikos eksportą kalbamės su Muzikos informacijos ir leidybos centro (MIC) direktore Asta Pakarklyte ir tarptautininių projektų vadove Rimante Sodeikiene. MIC kasmet pristato lietuvišką muziką Kanų mugėje Midem, centrui padedant tokios Lietuvos grupės kaip AVaspo, Fusedmarc, Colours of Bubbles džiazo kūrėjas Liudas Mockūnas ir daug kitų yra surengę koncertus nuo Budapašeto iki Reikjaviko.

Ar įmanoma palyginti muzikos eksportą Skandinavijoje ir Lietuvoje?

Pagrindinis skirtumas tas, kad skandinavai yra sukūrę stiprias prodiuserių asociacijas, turinčias bendrus biudžetus. Taip jie gali planuoti eksporto veiklą ir gauti didesnę valstybės paramą. Nes nėra taip, kad valstybė remtų projektus 100% – reikia įdėti ir savo lėšų. Lietuvoje prodiuseriai ir vadybininkai (dažnai tai yra tie patys žmonės) vis dar dirba atskirai, dėl to gali mažiau investuoti.

Taip pat Lietuvos atlikėjai ir jų prodiuseriai yra mažiau ambicingi kalbant apie tarptautinę rinką. Prieš keletą metų Vilniuje rengėme muzikos industrijos konferenciją. Čia atvykę svečiai pastebėjo, kad Lietuvoje prodiuseriai dažniau renkasi greitus pinigus namuose, užuot investavę į ilgalaikę tarptautinę strategiją. Vienas iš Lietuvos prodiuserių mums yra pasakęs: „Kokios tarptautinės muzikos mugės – visi pinigai yra Lietuvoje, reikia tik mokėti pasiimti“. Mūsų manymu, Lietuvos prodiuseriai turėtų važiuoti į muzikos muges, nes ten apstu galimybių muzikos mainams, kontaktams.

Galbūt reikia naujos muzikos prodiuserių ir vadybininkų kartos?

Kartų kaita įvyks artimiausiu metu – jau dabar sutinkame jaunų žmonių, vykdančių ambicingus tarptautinius muzikos projektus.

Ar Lietuvoje muzikos eksportas remiamas pakankamai?

Situacija tikrai gerėja. Anksčiau kai kreipdavomės paramos ir įtraukdavome muzikos eksporto planus, reikėdavo daug papildomai aiškinti, kodėl tai reikalinga. Komercinė muzika – ne klasikinė ar džiazas – būdavo matoma kaip ta, kuriai ir taip lengva prasimušti. Dėl to mes ilgai aiškinome, kad skatiname „alternatyvą“, o ne TV projektų dalyvius. Dabar skirstant finansavimą netgi yra atskira niša būtent kūrybos sklaidai užsienyje.

O ar Lietuvoje pakanka užsienio klausytojams įdomios muzikos?

Iš kūrybinės pusės viskas su lietuviška muzika gerai, turime daug įdomių kūrėjų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui grupė AVaspo sudomino nemažai įvairių šalių klausytojų, buvo pakviesti atidaryti festivalį Islandijoje. Norint, kad muziką būtų galima eksportuoti, neužtenka tik gerai ją sugroti. Grupė ar atlikėjas turi turėti šį tą daugiau, kažką sunkiai nusakomo. Tačiau Lietuvoje tikrai yra daug muzikantų, tai turinčių.

n wind