Et in radia ego: Arturo Bumšteino radijo nostalgija

Arturas Bumšteinas, 1990 m. (c) Anton Lukoszevieze
Arturas Bumšteinas, 1990 m. (c) Anton Lukoszevieze

Šiandien prasidėjo Jauna Muzika: vienas įdomiausių mano, įtariu, ir tavo, dar neatrastų muzikinių įvykių Lietuvoje.

Festivalis – su beveik 20-ies metų istorija, tik vis jo prisibijojau, nes muzika ten – postmoderni, šiuolaikinė akademinė. Ne Katy Perry koncertas. Esu šiek tiek prie šios muzikos prisilietęs – paskyriui jai vieną Spektrą, kuriame atradau be galo talentingą kompozitorių Dominyką Digimą, taip pat klausiau Steve Reich. Ir kalbinau kompozitorių ir garso menininką Arturą Bumšteiną.

Bumšteinas yra žmogus iš kitos dimensijos. Nesakysiu nieko daugiau, tik pacituosiu pastraipą iš žemiau esančio interviu:

Audiokaukas yra garso vaidinimas, jį kuriu jau dvejus metus. Jame fragmentiškai naudoju beveik visus Videokauko rodytus filmus. Kaip kūrybinę medžiagą imu jų garso takelius, bet tik tas vietas, kur nėra muzikos arba pasakojimo, mane domina tik tos garso takelių vietos, kuriose yra fantastinių gamtovaizdžių ir miesto aplinkos garsų. Šie garso fragmentai kūrinyje tampa erdvėmis, kuriose gyvena herojai iš kito to paties dešimtmečio fenomeno – Eridano leidyklos leistų fantastinių knygų. Perskaičiau apie pusšimtį šios leidyklos „Mokslinės fantastikos aukso fondo” serijoje išleistų knygų, iškarpiau mane dominančias jų vietas ir sudėliojau naują tekstą, kuris ir yra mano vaidinimo scenarijus.

Visų pirma – tokios idėjos tiesiog nesugalvočiau. O jei, vis dėlto, pavyktų – tada atmesčiau ją kaip per daug pamišusią ir jėgų reikalaujančią. Arturas ją įgyvendino ir šią savaitę pristatė (interviu darytas pernai vasarą) suguldęs žmones menų spaustuvėje dviejų valandų klausymosi seansui. Nebuvau ten, bet jau gailiuosi – ypač kai vėliau randu recenzijas tokiu pavadinimu.

Bumšteinas bus ir šių metų Jaunojo Muzikoje. Ketvirtadienį pristatys kūrinį „Besileidžiantis laiptais Gamelanas“, kuriame trimitais gros Dominykas Vyšniauskas ir svečiai iš Lenkijos Kamil Szuszkiewicz ir Tomasz Dabrowski.

Jauną Muziką šiandien atidaro Šarūnas Nakas kūriniu „Apolono beprotybė“. Festivalis nedidelis – be paminėtųjų liko dar du koncertai: amerikiečių garso menininko William Basinski (sekmadienį ŠMC) ir lietuvių DIISSC Orchestra kartu su lenku Robert Piotrowicz (penktadienį Mažajame teatre). Vienas renginys bus ir Klaipėdoje – šokio opera DYKRA (sekmadienį, Kultūros fabrike)

Festivalis trumpas, mūsų supratime kas yra “muzikos festivalis” (duokit mums penkias scenas, 100 atlikėjų, jūrą ir saulę) – mikroskopinio masto. Bet čia ir yra visas džiaugsmas: kai renginių nedaug, kiekvienas jų tampa būtinu aplankyti. Negalima praleisti. Nes nepasikartos.

Ko tikėtis iš šių koncertų nežinau, bet tai turbūt ir yra Jaunos Muzikos esmė. Kaip radijuje sakė Vilnius Jazz organizatorius Antanas Gustys: jis pats nežino, ką sugros jo į Vilnių pakviesti muzikantai. Bet todėl ir įdomu į tokį koncertą ateiti.

Bilietus į šių metų Jaunos Muzikos koncertus galima įsigyti čia. Kaina nedidelė: 10 – 15 eu.

Su Bumšteinu kalbėjomės kiek kitomis temomis: apie radiją, mano ir jo mylimą mediją. Bet pajusti Jaunos Muzikos atmosferą – padės.

Kad informacijos nepasirodytų maža, pabaigoje – dar vienas Arturo garsinis eksperimentas, vienas nepatogiausių dalykų, į kokius esu buvęs įtrauktas. Likau gyvas. Gero skaitymo / klausymo.

***

Literatūra ir menas // 2014 m. liepos 11 d., Nr. 28 (3482)

Nuo tada, kai atsirado televizija, radijas visada atrodo truputį anachronistiškas, ribotas, labiau skirtas ne mums, o mūsų seneliams, kad jie nesijaustų vieniši, leisdami dienas savo butuose. Tačiau ši medija turi savąją magiją. Kompozitorius ir garso menininkas Arturas Bumšteinas ją atrado dar prieš 20 metų, bet nepamiršta lig šiol. Paaugliškas jo pomėgis naršyti po pasaulio radijo stotis peraugo į radijo meno darbų, kurie yra skambėję Kanados, Turkijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių radijo stotyse, kūrimą. Pernai už fiktyvios operos kūrinį „Epilogai. Šeši būdai pasakyti Zangtumbtumb” Arturas buvo apdovanotas pirmuoju „Palma Ars Acustica” – Europos transliuotojų sąjungos prizu geriausiam žemyno radijo meno kūrinio autoriui. Šiuo metu jis kuria mokslinės fantastikos klausymo spektaklį, įkvėptą Videokauko laidų ir Eridano leidyklos knygų.

Kodėl radijas?

Kai buvau kokių dvylikos metų, prie lovos nuolatos laikydavau radijo imtuvą. Vis bandydavau juo pagauti ką nors įdomaus. Įsijungi trumpąsias bangas, pasigauni, pavyzdžiui, Teherano radiją: traška eterio triukšmas, tačiau tas garsas ateina pas mane labai maloniai. Tarsi ankstyvasis internetas – naršai, ieškai, nežinodamas, ką surasi. Tai buvo netgi savotiškai erotiška patirtis: naktis, o tu guli lovoje apsikabinęs radiją, glostinėji, sukinėji ją. Labai intymi situacija.

Žinoma, nenoriu iš radijo daryti kažkokio fetišo, tačiau tai nereiškia, kad nesu turėjęs ekstatiškų su klausymusi susijusių patirčių. John Cage yra pasakęs, kad klausymasis yra veiksmas, savyje turintis didelį kūrybinį potencialą. Kūrybiškai klausydamasis gali sukurti naujų dalykų, pavyzdžiui: įjungi radiją, paskui – televizorių ir išjungi šio garsą. Tokia atsitiktinumų polifonija gali būti tinkamai suvokta tik iš klausytojo, kuris tuo pat metu yra ir atlikėjas, ir kompozitorius, perspektyvos.

Manau, kad radijo klausymasis yra itin patogi terpė atsirasti kūrybiškam klausymuisi. Taip yra dėl radijo medijos interaktyvumo: reguliuodamas bangų dažnį, pasirinkdamas naršymo trajektoriją, gali sugauti signalus tiesiog iš oro ir visa tai savo perspektyvos taške sujungti į visiškai unikalią, niekada neatsikartojančią patirtį.

Dabar tokie ditirambai radijui gali skambėti sunkiai suprantamai, tačiau man tokio tipo patirtis vaikystėje padarė didelį įspūdį. Gerai paieškojęs gal dar surasčiau kasetę su užrašu „Radio Gardens (1995 m.)”, joje esu užfiksavęs vieną tokį savo naktinį radionautinį seansą.

Buvome viena pirmųjų šeimų Žirmūnuose, kuri per telefono liniją įsivedė internetą, atrodo, 1995-aisiais. Pamenu, kad tuo metu studentai eidavo į Atviros Lietuvos fondo biblioteką – tik ten ir gal dar vienoje vietoje mieste galėdavai prisijungti. O aš, tuo metu aštuntokas, jau turėjau internetą namuose ir savo trijų žodžių anglų kalba intensyviai bendravau su įvairiais užsienio šalių muzikantais bei menininkais (vienas jų – kultinis amerikiečių meno teoretikas Dick Higgins). Tačiau kadangi interneto dozę gavau labai anksti, dabar jaučiuosi jo persisotinęs.

Tas ankstyvosios paauglystės metas dabar atrodo idiliškas. Klasikinėje literatūroje yra terminas „arkadija”. Taip vadinosi regionas Graikijoje, kuriame nebuvo miestų, laukinėje gamtoje bėgiojo gyvūnėliai. Tyra vieta. Et in Arcadia ego. „Ir aš kažkada buvau laimingas tame pasaulyje”. Ateina laikas, kai nori grįžti į tokią tyrumo būseną. Galbūt radijo imtuvas man padeda tai padaryti. Įdomu, kaip skambėtų garso takelis prarastam laikui?

Kas yra radijo menas? Kaip šią sąvoką apibrėžtum?

Neseniai kalbėjausi su graikų kompozitoriumi Yanniu Kyriakidesu –­ jis irgi klausė: o tai kas gi tas radijo menas, kuo jis skiriasi nuo bet kokios kitos muzikos, skambančios per radiją? Juk jokių formalių skirtumų nėra. Pasiūliau jam apibrėžimą, kuris mažai ką paaiškina: radijo menas yra tokia medijų meno šaka, kuri gilinasi bei tyrinėja save pačią. Toks menas, kuris kvestionuoja savo paties ribas. Kodėl tai yra menkai naudingas apibrėžimas? Todėl, kad juo galima apibrėžti ir bet kokią kitą meno discipliną ir net patį meną apskritai. Menas yra tai, kas kelia klausimą, kas yra menas.

Tad kas daro garso meno kūrinį radijo meno kūriniu? Yra daug visokiausių strategijų, tačiau svarbu suprasti, jog garso (arba muzikos) kūrinys gali būti vadinamas radijo meno kūriniu, net jei jis neskamba per radiją! Jam užtenka būti konceptualiai sukonstruotam pagal tuos pačius principus, kuriais yra pagrįstas pats radijo fenomenas. Tie principai – transliavimas, akustinė komunikacija bei šizofonija (schizophonia – pertrūkis tarp garso ir jo šaltinio, pavyzdžiui, girdi kalbant žmogų, o matai juodą dėžutę ant palangės).

Galbūt nesutiksi, bet radijo fenomenas, apie kurį tu taip pagarbiai kalbi, realiame pasaulyje, lietuviškose radijo stotyse atrodo daug banaliau: per radiją transliuojama muzika dažnai yra nuobodi, daugelis pokalbių laidų egzistuoja vien tam, kad eteris nebūtų tuščias. Žinoma, yra keletas alternatyvių ar informacinių radijo stočių, bet apskritai lietuviško radijo žemėlapis atrodo gan pilkas. Važiuoji automobiliu, perjunginėji dažnius ir nerandi, kur sustoti.

Kūrybingo žmogaus tikslas būtų iš šios realistinės situacijos pasistengti išgauti gilesnį turinį. Blogas gali būti visų pirma klausymasis, o ne muzika, kurios klausomasi. Visa tai, kas vyksta aplinkui, gali mums atrodyti nepakankamai gerai, tačiau mes patys galime susikurti idealesnę realybę, pavyzdžiui, savo pačių nuosavus garso takelius nuobodiems televizijos serialams. Tai lyg savotiški rožiniai akiniai, kuriuos užsidėjus pasaulis staiga atgyja, nors prie paties pasaulio beveik nereikia prikišti piršto.

Būtent tai ir darai savo radijo meno kūriniais – kuri idealesnę realybę?

Skamba taip pompastiškai! Tačiau galima ir taip įvardyti. Nors tiksliau būtų sakyti, kad aš įsmunku į realybę, kaip partizaniniame kare. Apsimetu „normaliu”, kaip provokatorius, atėjęs į mitingą. Esu padaręs kelis kūrinius, kurie skamba visiškai kaip tradicinio radijo formato laidos. Pavyzdžiui, mano laida Sleep. An Attempt at Trying, sukurta Vokietijos kultūros radijui, buvo skirta nemiga sergantiems žmonėms – ten radijo laidos vedėjo lūpomis pasakojamos mano paties sukurtos fiktyvios istorijos bei anekdotai, atliekamos mano sukurtos dainos, kurios yra priskiriamos fiktyviems atlikėjams, tačiau viskas skamba kaip tikra, visiškai normali vidurnaktinė radijo laida.

Tai toks menas, kurio neidentifikuoji, nes jis apsimeta normalybe. Jis man primena amerikiečių menininko Allan Kaprow teoriją apie art-art, anti-art ir non-art kategorijas. Pirmoji apibūdina tradicinį meną su pripažintomis formomis ir disciplinomis. Antroji kategorija apibrėžia tokį meną, kuris neigia pirmąją kategoriją ir netgi siekia ją griauti. Trečioji kategorija nurodo į dalykus, kurie yra menas, tačiau kurių iš pirmo žvilgsnio neįmanoma atskirti nuo to, kas yra anapus meno – tai kasdienybės įvykių ir buities daiktų pasaulis. Pastarajai kategorijai priklauso hepeningas.

Kita laida, kurią sukūriau to paties radijo kanalo užsakymu, vadinasi „Epilogai. Šeši būdai pasakyti Zangtumbtumb”. Jos pradžioje skamba fanfaros, pranešama, kad štai klausytojai girdės tiesioginę transliaciją iš operos teatro, kur bus atlikta seniai pradingusi italų baroko kompozitoriaus opera, nors iš tikrųjų klausytojai klausosi mano sukurtų hipotetinių tos operos epilogų. Mano tikslas – kad ši fikcija klausytojus taip atpalaiduotų, jog jie nepastebimai įsitrauktų į šį žaidimą konvencijomis. Tai turbūt begėdiškiausias meninės propagandos pavyzdys! Be to, šioje vietoje non-art transformuojasi į anti-art.

Tačiau prisiminkime Orson Welles. 1938-aisiais jis sukūrė radijo vaidinimą „Pasaulių karas”, kurio tiesioginės transliacijos metu buvo skelbiama: „Mus puola marsiečiai!” Amerika buvo šokiruota, žmonės užsikalė namų langus, pabėgo į dykumas, sulindo į bunkerius. Vien todėl, kad patikėjo tuo, kas sakoma per radiją. O kodėl jie neturėtų patikėti? Tuo metu tai buvo precedento neturintis įvykis –­ kad radijas gali pasiūlyti fikciją.

Dar pagalvojau apie dabartinio radijo nykumą, apie kurį kalbėjai anksčiau. Manau, kad tai susiję su krikščionišku mūsų kraštų mentalitetu. Žmonės vis laukia išganymo. Nuolatinis plaukimas paviršiumi, kalbos apie nieką, neprobleminė muzika – tai tik fonas, užpildantis Įvykio laukimą. Ir kartais atrodo, kad jo sulauki. Pavyzdžiui, šiandien ryte išgirdau – kaukia sirena. Pirma mintis – karas. Tada įsijungiau radiją ir laukiau balso, kuris man sakytų, ką daryti, kur gauti karinę uniformą arba kur pasislėpti. Įdomu, kad tokiu mikropanikos momentu aš iš karto peršokau į radiofoninę erdvę, lyg pats radijas būtų Motina, kritiniu momentu priglausianti prie krūtinės.

Taigi radijas siekia išlikti sterilus, apvalytas nuo klaidų ir atsitiktinumų ir, kaip pasakytų Alphonso Lingis, siekia „atsijoti žinią nuo triukšmo”. Šiuolaikinis oficialus radijas siekia išlikti būtent toks – ne orsonveliškas, kai neaišku, kur tiesa, o kur fikcija, ir ne maniškis, kur apsimetinėjama kasdienybe su tikslu intelektualizuota apgaulės forma iš klausytojo išgauti ekstatišką žiovulį. Galbūt žmonėms yra būtina turėti patikimą platformą, kuri nuolatos yra pasiruošusi mesianistiniam gyvam eteriui. Visa tai šiuolaikinį radiją daro labai jau klerikaline institucija.

Sakei, kad vaikystėje turėjai daug įdomių radijo klausymosi patirčių. Ką prisimeni?

LRT radijuje yra tokia laida, kur žmonės gali paskambinti ir gyvame eteryje pasveikinti artimuosius. Kartą paskambino vaikinas ir pareiškė, kad nori pasveikinti savo merginą ir pageidauja jai atlikti savos kūrybos dainą. Laidos vedėja apsidžiaugė ir davė leidimą, vaikinas pradėjo groti, visa jo daina susidėjo vien iš angliškų keiksmažodžių. „Kaip žavu, labai graži daina, Jūsų mergina yra pati laimingiausia, ačiū, kad paskambinote”, –­ pasakė laidos vedėja atsisveikindama. Ji nė žodžio nesuprato angliškai. Puikus partizaninio radijo aktyvizmo pavyzdys!

Ar tai irgi yra kūrybiškas klausymasis? Savotiškų klaidų sistemoje ieškojimas, kurios galbūt tik tau ir suprantamos –­­ juk, įtariu, daugeliui laidos klausytojų to vaikino daina irgi pasirodė puiki?

Taip, mane domina klaidos. Žodis „klaida” turi labai daug negatyvaus krūvio, tačiau man norisi jį nukenksminti. Juk klaida yra pirmutinis žingsnis į kūrybą, nes tai yra išsivadavimas iš kažkieno tau primestų žaidimo taisyklių. Su taisyklėmis galima flirtuoti, taip pajudinant isteblišmento pamatus. Minėtoji klausytojo intervencija tą ir padarė.

Kalbant plačiau – kuo tave žavi informacijos perdavimas garsu? Štai kinas sujungia garsą ir vaizdą, ir dėl to yra toks galingas. Mes apskritai gyvename vaizdų visuomenėje. Radijas joje atrodo ne visai pilnavertis. Domėtis radijumi –­ tarsi tyčia save apriboti.

Audiovizualinis informacijos pateikimas yra labai diktatoriškas. Klausydamas radijo, kalbėdamas telefonu, dalyvaudamas kitame akustinės komunikacijos veiksme tu niekada neturi galutinio suformuoto turinio –­ turi jį suformuoti pats iš to, ką žinai ir… ko nežinai. Tai, ko tu nežinai, slypi „foniniame triukšme” (Alphonso Lingis, „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija”). Panašiai yra su poe­zija –­ ten dažniausiai nėra išbaigtų, išvadas už tave padarančių, nuomonę primetančių minčių. Daug kas palikta skaitytojo vaizduotei, remiantis jo jau turima patirtimi bei intuicija.

Juk kaip (ne)įdomu visą gyvenimą klausytis kokio nors radijo balso ir staiga jį pamatyti gyvai. Koks tai jausmas! Dažniausiai ištinka šokas, nustebimas, dažnai ir nusivylimas. Tokia reakcija atskleidžia, kad žmogus klausosi ne tik ausimis, bet ir atmintimi, vaizduote, intuicija. Tuo tarpu televizija stengiasi pateikti jau paruoš­tą turinį. Aš seku įvykius vienoje šalyje. Kai pasižiūrėjau žinias apie šią šalį per televizorių, man praėjo noras toliau tai daryti, nes pajutau, lyg kas manimi žaistų, manipuliuotų. Radijas nesugeba „parodyti” tokių simbolių, kaip, tarkim, verkiantis vaikas prie sulaužytos lėlytės. Kodėl jis ten verkia? Kodėl lėlytė sulūžo? Niekas to nežino iš tikrųjų, o televizija su kaupu šiuo trūkumu pasinaudoja savo labui! Tuo tarpu garsu manipuliuoti yra daug sunkiau. Garsas išlieka iš dalies neapčiuopiamas, netgi jeigu pirmame plane skamba diktoriaus balsas, įtikinėjantis tave apie to garso kontekstą.

Šiuo metu dirbi prie projekto Audiokaukas. Ką būtent kuri?

Tai mano duoklė dar vienai ankstyvosios paauglystės nostalgijai – Rolando Maskoliūno dešimtajame dešimtmetyje kurtai televizijos laidai Videokaukas, kurioje jis žiūrovams pristatydavo fantastinius filmus. Buvau vienas iš daugelio tos laidos gerbėjų, ji man padarė labai didelę įtaką. Audiokaukas yra garso vaidinimas, jį kuriu jau dvejus metus. Jame fragmentiškai naudoju beveik visus Videokauko rodytus filmus. Kaip kūrybinę medžiagą imu jų garso takelius, bet tik tas vietas, kur nėra muzikos arba pasakojimo, mane domina tik tos garso takelių vietos, kuriose yra fantastinių gamtovaizdžių ir miesto aplinkos garsų. Šie garso fragmentai mano kūrinyje tampa erdvėmis, kuriose gyvena herojai iš kito to paties dešimtmečio fenomeno – Eridano leidyklos leistų fantastinių knygų. Perskaičiau apie pusšimtį šios leidyklos „Mokslinės fantastikos aukso fondo” serijoje išleistų knygų, iškarpiau mane dominančias jų vietas ir sudėliojau naują tekstą, kuris ir yra mano vaidinimo scenarijus.

Kai viską baigsiu, norėsiu kūrinį transliuoti per radiją, taip perkeldamas literatūrą ir kiną į šią mediją. Tik nenoriu, kad žmonės manytų, jog kuriu radijo teatrą. Lietuviškas tradicinis radijo teatras suvokiamas kaip kinas, tik be vaizdo. Tarsi televizorius su neveikiančiu ekranu. Ar tikrai radijo formatas nieko savito negali pasiūlyti? Noriu parodyti, kad radijas gali daug daugiau negu tik imituoti televiziją.

Audiokaukas, įrašinėjimas
Audiokaukas, įrašinėjimas

Ar tikrasis Videokaukas – laidos vedėjas Rolandas Maskoliūnas žino apie šį projektą?

Parašiau jam laišką, bet jis tik palinkėjo sėkmės. Manau, kad jis nori pabėgti nuo Dėdės Kauko įvaizdžio. Nors kai aš gyvai jį pamatau, visada nustėru. Atrodo, kad iš fantastinių filmų išlindo mistinė būtybė ir vaikšto Vilniaus gatvėmis. Tokį jį ir pamenu –­ kaip herojų, kuris išeina iš tamsos, pasako: „Sveiki, fantastikos mėgėjai”, ir vėl pranyksta tamsoje. Pamatyti jį –­ tai tas pats, kas pamatyti vienaakį Schwarzenegger, einantį Gedimino prospektu. Tačiau visiškai suprantama, kodėl jis nori pabėgti nuo susikurto įvaizdžio. Panašiai daro Rolandas Kazlas – jis iš YouTube išėmė savo autorinės laidos Nekenčiu reklamos įrašus, nes dabar vaidina rimtus vaidmenis teatre.

Suprantama, bet kartu ir gaila – klasikinės laidos buvo.

O taip! Bet dabar pagalvojau – jeigu radiją įsivaizduojame kaip tokį seną sukrypusį radijo imtuvą, kur viskas traška, šnypščia… Įsivaizduoju dabar, kaip tame eterio triukšmo fone vienas Rolandas pristatinėja fantastinius filmus, o kitas Rolandas vaidina savo puikiuosius Nekenčiu reklamos monologus.

Turiu omeny, visa tai, kas yra prarasta arba beveik prarasta. Mūsų miesteliai, Būtovės slėpiniai, Tam davė, o… su Remigijum Vilkaičiu, Tamsos citadelė, Radioshow, Šėpos teatras… Pastarasis apskritai buvo avangardas. Visam tam nebėra vietos šiuolaikinėje televizijoje. Viskas ten taip standartizuota, komercializuota, turi atitikti formatus, tinklelio reikalavimus. Nebeliko erdvės kūrybiškam, formatus laužančiam TV manevrui. Taigi, ką tuomet visam šiam vaiduoklių pasauliui daryti? Jam nieko kito nebelieka, kaip tik persikelti į dar vieną laiko nurašytą lūšnelę – į radiją!

Tokia galėtų būti pensionatinė radijo vizija: senas apleistas namas, kuriame gyvena dvasios iš apdulkėjusių knygų, sutrūnijusių laikraščių, analoginės televizijos ir videokasečių nuomos punktų. Galima dar pridėti ir ankstyvuosius nebyliuosius filmus bei jų garso takelius, kuriuos grodavo taperiai kino teatruose pianinu prieš šimtą metų… Manau, turiu idėją naujam kūriniui.

***

Kelios savaitės po interviu Arturas sukūrė radijo kompoziciją „Vedėjas”, kurioje panaudojo interviu fragmentus iš mano Žinių radijuje rengiamos laidos Muzikos spektras. „Aš daviau tau interviu, o dabar atsiimu jį atgal.” Kūrinį galima išgirsti čia:

Plačiau: www.refusenik.org