Kaip klausiau Katy Perry ir Charli XCX Rygoje kartu su 14-mečiais ir jų tėvais, kurie nieko nesuprato

Nuotraukos iš Katy Perry Prismatic turo

“What a mess. What a delicious hot mess”, – pasakė Katy, persirengusi katės kostiumu po to, kai virš jos galvos nusileido milžiniškas indas su užrašu „Milk“ ir iš jo išsiliejo kalnas blizgučių. Toks tai buvo koncertas, masyviausias pop šou, kokį tekę patirti.

Noriu manyti, kad žmonėms mano tekstai asocijuojuosi su indie muzika ir gitaromis. Bet prisiliesti prie pop industrijos yra atskiras nuotykis, daug ką pasakantis apie pasaulį, kuriame gyvename. Ir išjungiantis smegenis porai valandų, visai kaip 50 Shades of Grey peržiūra (nueikit, labai linksmas filmas).

Mano pirmasis didelis pop koncertas buvo The Black Eyed Peas Vingio parke 2005-aisiais, kai vienas mobiliojo ryšio operatorius padarė akciją „nusipirk papildymą ir gauk bilietą į koncertą už penkis litus“. Tuo metu radijai kas pusvalandį suko grupės dainą su Justin Timberlake ir pats koncerto faktas atrodė fantastinis.

Praėjus 10-iai metų nustebinti sunkiau. Baltijos šalys jau matė Madonną ir Lady Gagą. Ten nebuvau, bet pavyko atsidurti Rihanna koncerte Lenkijoje, kuriame ji bandė įkalbėti publikai, ir visų pirma sau, kad fucking myli Gdynę.

Bet niekada nebuvau matęs nieko tokio, kaip Katy Perry sekmadienį Rygoje.

Amerikiečių pop megažvaigždės nedaro tokių koncertų, prie kokių esame įpratę. Tiksliau tai vadinti spektakliais, kuriuose be muzikos paruošta liepsnos, lazeriai, akrobatiniai triukai, konfeti ir, Katy atveju, nagus besilakuojančių kačių video. Kiekviena daina – kaip atskiras etiudas, kurioje pati atlikėja yra tik viena iš dalyvių, ne visada pagrindinė.

Iš užsimaskavusių šokėjų sukonstruotas Trojos arklys, ant kurio Katy atjojo į sceną, gigantiški gimtadienio balionai, raidės YOLO, besikeičiančios į LOL ir skrendantis pripučiamas taco. Kai esi tokia pop mašina, kokia po jau trečiojo superpopuliaraus albumo Prism tapo Katy Perry, nėra nieko neįmanomo. Jeigu albume yra daina pavadinimu “Walking on Air”, ji ir vaikščiojo oru, literaliai.

Čia Rygoje nemažas atsisveikinimo su Z vakarėlis, rytoj grįžtam į naują miestą. Valio!

A video posted by karolish (@karolish) on

Katy nėra nei super charizmatiška atlikėja, nei negirdėto balso dainininkė – jos stiprybės ne ten. Sugebėjimas turėti tokią komandą aplink save ir savo žanrui idealiai parašytos dainos (dvi valandos šou, ir kiekviena daina hitas) – štai dėl ko ji yra ant pasaulio pop muzikos pjedestalo, kodėl ji pernai pasirodė geidžiamiausiu televizijos laiku per Super Bowl finalo pertrauką, kodėl 40 sekundžių jos dainoje reperiui Juicy J tapo jo karjeros viršūne.

Koncertą pradėjusi britų atlikėja Charli “I’m so fancy” XCX į pop olimpą dar beldžiasi, ir pro kitas duris. Jei Katy yra trijų geriausių klasės draugių mėgstamiausia dainininkė, tai Charli klausosi ta, kurios klasėje prisibijo, kuriai mokytojai liepia užsivilkti ilgesnius šortus ir susišukuoti plaukus. I don’t wanna go to school, I just wanna break the rules, – dainuoja Charli ne dviprasmiškai.

Į sceną ji lipo apsivilkusi gašlų ir tuo patenkintą triko. Jos grupė – merginos, gitaristės ir būgnininkė, su angelų sparnais nugaroje. Ant scenos šviečia milžiniškas širdies formos čiulpinukas su užrašu Sucker – toks yra antrojo, žiemą išleisto Charli XCX albumo pavadinimas.

Charli XCX 2015 (c) Rolling Stone
Charli XCX 2015 (c) Rolling Stone

Dar prieš porą metų nieko panašaus negalėjai tikėtis. Klausiau Charli toje pačioje Latvijoje, Positivus festivalyje, kur ji grojo nedidelėje scenoje su dviem vaikinais. Atrodė, kad yra trys jauni žmonės iš Londono, taikantys į menišką, kiek juodžiau besirengiančią publiką. Tai buvo žavus sintetinių pirmojo Charli albumo dainų koncertas. Bėda ta, kad albumo niekas nepirko ir jeigu ne megahitas “I Love It”, apie Charli dabar nekalbėtume.

Dėl to dabar senoji Charli XCX yra palaidota, o publika, į kurią taikosi naujoji – gerokai jaunesnė ir piktesnė. Man, “žinojau tave dar prieš šitai” klausytojui, buvo truputį liūdna. Bet matant, kaip žmonės džiaugėsi išgirdę “Boom Clap” – dainą, kurios senoji Charli niekada nebūtų parašiusi – negali ant jos pykti. Net jei per savąjį pusvalandį ji nesugrojo nė vienos pirmojo albumo dainos.

Bet net ne patys Katy ir Charli šou Rygoje buvo įdomiausi. Kultūriniai (mis)supratimai – štai apie ką daugiausia kalbėjomės po visko. Kiekviena užsienio atlikėjų kelionė į Baltijos šalis yra kultūrų susidūrimas. Sekmadienį susidūrė ne kultūros, o visos civilizacijos. Vakarai vs. Rytai. Amerikietiška svajonė vs. baltiškas santūrumas.

Katy Perry yra amerikietiška visa savo esybe. Jos dainos – odės šiai šaliai ir jos pasaulėžiūrai, kartais visiškai tiesioginės – kaip kad “California Gurls”, kur ji dainuoja, taip, apie merginas Kalifornijoje. Jos muzika, šou ir poza – tokia atlikėja nebūtų galėjusi užaugti Prancūzijoje, Švedijoje ar Latvijoje.

Charli istorija kiek kitokia, bet ji, nors ir užaugusi Britanijoje, yra be galo artima Amerikai, ypač dabar. Apie tai, kaip šią kultūrą absorbuoja ji pasakoja ir savo naujose dainose.

Publika, tuo tarpu – rami, įtari, emocijas išgyvenanti visų pirma galva, o ne kūnu. Vargšė Charli – ji kviečia visus šokti, o minia tuo tarpu galvoja: “Kodėl turėčiau?”, “Kodėl man sakai, ką turėčiau daryti?”, “Ar kai aš šokinėsiu, atrodysiu gerai?”

Konservatyvus baltiškas klausytojas nėra įpratęs matyti tokių merginų kaip Charli ar Katy. Jos seksualios ir tai rodančios, blogos ir tai žinančios. Tai buvo girls power koncertas, toks netikėtas čia, kur merginos turėtų jei ne žinoti savo vietą, tai bent jau būti “biškį paprastesnės”.

Katy yra diva ir ji publiką papirko greitai. Charli sekėsi sunkiau. Atkreipkite dėmesį į nejudančias vaikinų galvas video – jie negali patikėti tuo, ką mato:

Tai sakot rinkimai… Linkėjimai iš vyriausio žmogaus Rygos arenoje.

A video posted by karolish (@karolish) on

Klipe yra ir dar vienas netikėtas objektas: vaikas! Ne šiaip sau vaikas – gal 6-metė mergaitė. Aplink mačiau tokio paties amžiaus berniuką, jo vyresnę sesę, kiek toliau – dar vyresnes, jau galbūt 14-metes Katy gerbėjas, kurios mokėjo dainų žodžius ir turėjo individualius šokio judesius. Kažkada John Oliver savo laidoje dainavo Katy Perry “Roar” ir sakė, kad “jame yra 12-metė mergaitė, kuri jaučiasi šios dainos įgalinta” (Ties 8:10 min. – lai šis video būna jūsų pradžia kassavaitiniam John Oliver šou žiūrėjimui. Nes politinė satyra gali būti daugiau nei “Dviračio šou”). John’ai, jos tikrai egzistuoja.

Visa tai atrodė pakankamai linksma žinant kad a) Katy yra 30-imt, b) jos dainos pilnos užuominų. “Peacock” – tik viršūnė, kurios pati Katy komanda nusprendė negroti šiame ture, nes tai jau yra hardcore.

Bet koncerte ji atliko, pavyzdžiui, “Birthday” – dainą kurios metu vieną kovo mėnesį gimusią gerbėją pasikvietė į sceną, pati Katy tuo tarpu skraidė po areną prisirišusi prie trijų milžiniškų balionių. Vaikai plojo, tėvams irgi patiko – beveik Tele Bim-Bam. Niekas jiems nepasakė, kad dainos žodžiai yra: “Berniuk, kai būsi su manimi / duosiu paragauti / paversiu tavo kiekvieną dieną gimtadieniu / žinau kad mėgti saldžiai / tai galėsi turėti savo tortą”

Į koncertą atėjusios mamos turbūt nebuvo matę ir “California Gurls” klipo, ir Teenage Dream albumo viršelio. Bet galbūt buvo girdėję, kad Katy užaugo ypač religingoje šeimoje ir pradėjo nuo gospelo?

Katy-Perry-Teenage-Dream

Tai yra Katy Perry paradoksas: priešingai nei, pavyzdžiui, Miley Cyrus, kuri tėvams net ir JAV yra kaip velnias, Katy sugebėjo save pateikti kaip šeimai draugišką atlikėją. Ir taip parduoti bilietus į koncertą ne tik dukroms, bet ir mamai, ir tėčiui. Tiems patiems, kurie kitą dieną kovoja prieš seksualinį švietimą mokyklose ir baisisi, kad jų dukrų klasiokės jau turi vaikinus.

Koncerto metu Katy pasakė: “Jūs ir aš, deja, nekalbame ta pačia kalba. Bet mes visi suprantame vieną kalbą – muziką.” Tėvai plojo kartu – ši idiliška frazė buvo aiški ir jiems. Bet jeigu tėvai išties būtų supratę Katy ir Charli muziką, didelė dalis jų ne tik kad čia nebūtų – jie sudarytų gyvą grandinę aplink areną ir neleistų čia visų, kam dar ne 18-a.

Tai buvo kultūrinių mainų vakaras, kurio metu žmonės scenoje buvo viename pasaulyje, o publika – kitame. Daugeliu momentų šie pasauliai nesusijungė, bet svarbiausia viena: visiems buvo linksma.

Visos trys valandos iš esmės sutilpo į vieną dialogą tarp Katy ir į sceną pakviestos gerbėjos:

– Aš noriu sužinoti daugiau apie jūsų kultūrą, pavyzdžiui, ką valgote. Įsivaizduok, kad esu benamė ir pasibeldžiu į tavo duris Rygoje. Aš alkana, noriu, kad mane pavalgydintum. Ką man pagamintum?
(galvoja apie nacionalinį patiekalą) Bulvę.
– Bulvę? Su kuo?
– Su meile.

Visą vakarą tvirtai kontroliavusi situaciją Katy sekundę sutriko. Bet buvo aišku – meilė buvo visiškai tikra.

Koncertas pavyko, amerikietiška svajonė nugalėjo ir baigėsi. Grįžę iš arenos valgėme McDonald’s, pro antro aukšto langą matėme, kaip, atrodo, apvogta mergina bando susivokti, kas įvyko, aplink vaikšto pareigūnai.

Kitą rytą policininkų buvo jau gyvos barikados – vyko nacionalistų eitynės, pagerbusios už nacių Vokietiją kariavusius latvius, šiandien vis dar siejamos su radikalia dešine. Sugrįžimas į realų gyvenimą atėjo greičiau nei norėtum. Kodėl viskas negalėtų būti taip paprasta, kaip tas skraidantis taco