Nuobodžiausia Eurovizija ever

kate

DELFI.lt // 2015 m. sausio 11 d.

Niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet: man liūdna dėl lietuviškos Eurovizijos. Šis šou, su visais savo euroviziškumais bent jau būdavo smagus žiūrėti. Šiemet jis tiesiog nykus.

Eurovizija yra dviejų dienų Erasmus vakarėlis, tik europinio masto. Jis nieko nepasako apie Europos muzikos situaciją, priešingai: mažoms šalims suteikia iliuziją, kad jų kūryba vienai nakčiai gali būti svarbesnė už Jungtinės Karalystės ar Švedijos – šalių užimančių atitinkamai antrą ir trečią vietas pagal muzikos eksportą pasaulyje ir esančių tikrosiomis Europos muzikos lyderėmis.

Dėl to prieš porą metų džiaugiausi, kad Eurovizijos aukso amžius Lietuvoje baigėsi. Žmonės nustojo konkursą taip sureikšminti. Tada buvo paskelbta, kad Lietuvai Eurovizijoje atstovaus Andrius Pojavis. Sureaguota maloniai ramiai: dainininko nežinojo tada, nebepamena ir dabar, bet niekam po jo pasirodymo nesinorėjo išsižadėti pilietybės. Buvo tik nesmagu dėl tų dainos žodžių apie batus, pavadintus „meile“ ir „skausmu“ – kaip jis taip sugebėjo parašyti? Ir kaip niekas iš mūsų, įskaitant mane patį, nesusiprato, kad gal visgi tą vietą reikėtų pakeisti?

„Joks“ praėjusių metų Vilijos pasirodymas (ką iš jo pamenate be x-men’iško kostiumo ir šokėjo aplink?) Lietuvos domėjimąsi Eurovizija laidojo toliau. Nepadėjo ir tai, kad tąmet konkursą laimėjo – apsaugok Viešpatie – moteris su barzda. Daugeliui vietos žiūrovų to buvo per daug. Eurovizija, lig tol tokia artima, po Conchitos pergalės juos išdavė. Atsiriboti nuo konkurso tai daliai žiūrovų reiškė stovėjimą už „tradicines Europos vertybes“, nors pačios tradiciškiausios vertybės, ant kurių Europa pastatyta, būtent ir yra įvairovė, demokratija, tolerancija – tai ką Eurovizija visada įkūnydavo, o Conchita perkėlė į naują lygmenį.

Atrodytų, pagaliau: Eurovizija mūsų galvose nukarūnuota, ją pakeitė dėmesys kitų žanrų muzikai. Jaunos šalies grupės šį konkursą pastaraisiais metais mato kaip pokštą, nors seniau jų vyresni broliai rimtai svarstydavo ten dalyvauti. Kai kurios būtent ten ir išgarsėjo, pavyzdžiui Gravel ar Saulės kliošas. Tuo pat metu prasidėjo Lietuvos atlikėjų koncertai arenose, sumažėjo fonograminių pasirodymų, praktiškai dingo 90-ųjų lietuviškas popsas (laikykime špygas, kad B’Avarijos atsikūrimas būtų vienkartinis), Vilniuje koncertavo Peter Gabriel, o Kaune – Eric Clapton.

Dėl to matyti 50 pilkų šiųmetės Lietuvos Eurovizijos atspalvių tarsi turėtų būti piktdžiugiškai malonu – pagaliau šis šou yra deramoje vietoje. Tačiau palikti jį būti ramiai numarintam irgi nesinori – kaipgi kitaip mes sužinosime, kad egzistuoja grupė Rollikai?

Šiųmetė atranka pradėta rodyti prieš dvi savaites. Kas su ja ne taip?

Visų pirma – formatas. Užuot, kaip anksčiau, dalyviams ėjus į atranką turint savo dainas, dabar, jau antri metai, dainos ir atlikėjai renkami atskirai. Maža to, nė vienoje iš pirmųjų dviejų atrankos transliacijų „eurovizinės“ dainos nebuvo pristatytos – dalyviai dainavo tik koverius.

„O jeigu aš turėčiau puikią dainą „Eurovizijai“, ar man irgi reikėtų prieš tai atlikti lietuvišką šliagerį (na, o dabar parodyk Mamontovai, kaip dainuoji) ir išklausyti patarimus iš žmonių, kuriems pats galėčiau patarti?“, – feisbuke po pirmosios atrankos taikliai klausė Andrius Mamontovas, muzikantas, kuris Euroviziją yra pavadinęs „nacionaline mūsų tragedija“. Beje, pats, kartu su specialiai konkursui suburta grupe LT United joje užėmęs aukščiausiąją – šeštą vietą iš visų Lietuvos atstovų.

Ankstesnis atrankų formatas būdavo įdomus tuo, kad žiūrovai pamatydavo daugybę vietos muzikantų, apie kurių egzistavimą kitaip tiesiog nežinotų. Taip, didelė dalis jų į Euroviziją eidavo ne laimėti, o gauti nacionalinės televizijos eterį, kurio kitu būdu gauti negalėdavo. Atranka būdavo linksma, kartais graudi, bet demokratiška. Tie patys LT United turėjo ją praeiti. Eurovizijos atrankos būdavo daugiau nei tiesiog Lietuvos atstovo paieška konkursui. Tai būdavo didelę dalį lietuviškos scenos parodanti laida, muzikinis TV šou, kurio trūko.

Tai nebuvo gera vieta pristatyti kūrybą – muzikantai ten grodavo pagal fonogramą, daugelis padorių grupių tiesiog neidavo, nes Eurovizija yra ne jiems. Tačiau tai buvo muzikantų langas į eterį. Pakeisdama formatą LRT šį langą uždarė, bet alternatyvos nepasiūlė – kad ir ko nors panašaus į prieš dešimtmetį taip pat daug šalies grupių parodžiusį „Lietuvos dainų dešimtuką“.

Dabartinis formatas reiškia, kad vietoje vis naujų veidų, kiekvieną savaitę matysime tuos pačius, tik atliekančius skirtingas dainas. Jeigu pernai pradžioje dalyvių buvo 20, šiemet jų – tik 12. Kaip 12-ukas buvo išrinktas, kiek ir kokių dalyvių buvo, kas ir pagal ką juos vertino – informacijos rasti nepavyko. Visada buvusi atvira Eurovizijos atranka šiemet tapo uždaru klubu.

Klubu, į kurio dalyvius kiekvieną šeštadienį žiūrėti bus vis mažiau įdomu. Įsijungus pirmąją atranką apėmė déjà vu: net penkis iš 12-os atlikėjų jau matėme pernai – arba kaip solistus, arba su grupe (Liepa Mondeikaitė su Pop Ladies). Bent du iš jų – vakar iškritę Rollikai ir dėl pralaimetų lažybų atrankoje dalyvaujanti Wilma La čia tik dėl nuotykių. Vargu ar realius šansus laimėti turi ir Reda Striškaitė su Jurgiu Bruzga – tiek vertinant žiūrovų palaikymą, tiek pačius pasirodymus. Šiemet intrigos gali įnešti tik du jaunos kartos naujokai Milita Daikerytė ir Tadas Juodsnukis. Į atranką taip pat sugrįžo Edgaras Lubys – ex Amberlife. Ir viskas.

Gerai, kad Lietuvoje nebemanoma, kad Eurovizija yra stipriausių šalies atlikėjų varžymosi vieta. Susiformavo naujas „Eurovizijos atlikėjų“ blokas su tokiais dainininkais kaip Monika Linkytė, Vaidas Baumila ar Mia. Jų motyvacija rimta, jie nori laimėti ir tai yra tvarkoje. Bėda ta, kad jie kaskart vis tokie patys. Du mėnesius kiekvieną šeštadienį žiūrėti į Vaidą „darant Vaidą“ t. y. dainuojant baladę žvelgiant į tolį pabos ir jo gerbėjams.

Net vedėjų pora šiemet ta pati. Prisiminkime praėjusių metų Eurovizijos finalo transliaciją iš Kopenhagos ir jo vedėjus. Jie buvo saviironiški, juokingi ir šilti. Tokie, kokie Lietuvos Eurovizijos vedėjai Arūnas Valinskas ir Simona Nainė nėra. Gebėti pajuokauti – viena esminių gero vedėjo savybių. Lietuvos Eurovizijos vedėjai 4-iais iš 5-ių atvejų juokauja vienu būdu – per seną gerą seksizmą.

Atrodo, kad vienintelis dalykas, ką jie gali pasakyti apie atlikėją – atkreipti dėmesį į jos ar jo išvaizdą. „Vaizdas nuostabus“, „Pajūryje gyvena labai gražios moterys“, „Įspūdingų formų, tiesiog ledinė“ – tai citatos iš šio šeštadienio laidos, vedėjams bandant pristatyti moteris atlikėjas. Lygiai tas pats tenka ir vyrams – kalbant apie Vaido pasirodymus būtinai bus išskirtas jo grožis. Kas rašo šiems žmonėms eilutes? Ar jis ar ji atkeliavo laiku iš 1410-ųjų? Perduokit, kad viskas tvarkoje, Žalgirio mūšyje Lietuva nugalėjo.

Viliuos, kad kol tokie žmonės užima vedėjų roles, Lietuva Eurovizijoje pirmosios vietos neužims – nes tada jiems reikės rašyti anglišką scenarijų ir bandyti pajuokauti tarptautinei auditorijai. Praėjusiais metais Valinskas Eurovizijos atrankos eteryje parodijavo pinigus skaičiuojantį žydą, vėliau arabų šeichą, galiausiai pridūrė, kad „estai laimėjo Euroviziją, nes turėjo juodaodį“ – nes juk tai humoras, kodėl jūs nesijuokiate! Ne, prašau, nelaimėkim.

Gal bent jau Eurovizijos atrankos komisija turi ką įdomaus pasakyti? Taip, jeigu dalyvių žeminimas yra lygu „įdomu“. Pavyzdžiui, Linas Adomaitis – prieš dešimt metų jis, kartu su dainininke Simona dalyvavo kaip Lietuvos atstovas su daina „What’s Happened to Your Love“, užėmė 6-ą vietą nuo galo, į finalą nepateko. Bet tai jam ne kliūtis eteryje tardyti vieną iš dalyvių ir klausti kokią muzikinę patirtį ji turi, taip pat ar ji mano, kad pasirinkta daina yra iš jos repertuaro. Kad ir koks silpnas pasirodymas būtų buvęs – tu tiesiog neturi moralinės teisės remti kito atlikėjo prie sienos, kai pats tame pačiame konkurse, kurio dalyvius vertini, likai uodegoje.

Įsimintina nebent tai, kad komisija bene sutartinai teigiamai vertina Moniką Linkytę, Lietuvos muzikos vadybininko ir lietuviškosios Eurovizijos dalyvių prodiuserio Martyno Tylos globotinę. L. Adomaitis taip pat dirba su šiuo vadybininku. Duodamas komplimentus jai L. Adomaitis išdidžiai paminėjo, kad M. Linkytė yra gavusi Alos Pugačiovos premiją – „ne veltui“.

Premiją, laimėtą konkurse Jūrmaloje Novaja Volna, kuriame tarp komisijos narių taip pat buvo Filipas Kirkorovas. Eurovizija, švelniai tariant, nėra aukšto muzikinio lygio konkursas. Bet jis nėra tiek po žeme, kad būtų ten, kur Kirkorovas ir Pugačiova. Įvardyti šių atlikėjų simpatijas kaip pliusą reiškia nesuprasti, atrankoje į kokį konkursą esi ir toliau užrakinti save laukiniuose muzikos rytuose.

Eurovizija yra smulkmena. Įvykiai Paryžiuje yra rimta. Krymo okupacija yra rimta. Jaunų europiečių noras prisijungti prie ISIS yra rimta. Tačiau kai aplink tiek padėčių be lengvų išeičių, norisi nors trumpam užsimiršti ir pagyventi iliuzijoje, kad viskas tvarkoje, o rytojus bus ramus. Eurovizija tokį jausmą kasmet suteikdavo – tiek per nacionalines atrankas, tiek per pagrindinį finalą.

Kalbėdami apie Euroviziją žmonės mėgsta kalbėti intelektualiai – sako, kad pasigedo „gerų dainų“, kad neišgirdo „įdomaus balso“. Bet giliai širdy žino, kad ne dėl to jie šį šou įsijungia. Iš Eurovizijos jie nesitiki gero skonio, išskirtinio talento, nesitiki netgi geros muzikos – yra per daug kitų vietų, kur jos galima surasti. Žiūrovai nori tik vieno: kad nebūtų nuobodu.

Lietuvos Eurovizijos atranka šiemet to negali pasiūlyti. Nebent matyti šou vedėją sušunkančią „Ar jums patinka Bijuonsei? AR JUMS PATINKA BIJUONSEI???“, tada išgirsti Beyonce dainos koverį ir suprasti, kaip toli nuo viso to yra tikroji Beyonce jums savotiškai smagu.

rsz_1delfi_logo