Algis Fediajevas – Vieškeliu į Araratą (Resonating Wood Recordings, 2014)

Literatūra ir menas // 2014 m. gruodžio 19 d., Nr. 47 (3501)

Nuo alternatyvos žvaigždėmis tapusių Garbanoto Bosisto ir Baltojo Kiro iki kol kas mažiau žinomų jų draugų su gitaromis rankose ir Ginsbergu galvose – hipių idėjos Lietuvos muzikoje nepasitraukė su Kernagiu. Priešingai, jos atgimsta kaip reakcija į masiškai technologizuotą, nuo darbo pavargusią ir viso to prasmės ieškančią visuomenę.

Algis Fediajevas – naujausiai atrastas Lietuvos neohipis. Ir bene paslaptingiausias. Vieškeliu į Araratą yra jo debiutinis albumas, įrašytas Vilniuje ir Bratislavoje, o išleistas nedidelėje Lenkijos įrašų kompanijoje Resonating Wood Recordings, dviejų šimtų „pasidaryk pats” kompaktinių diskų tiražu.

Araratas yra aukščiausia viršukalnė Turkijoje. Armėnams jis – dievų namai, kaip graikams Olimpas. Krikščionims – kalnas, kur po tvano galiausiai apsistojo Nojaus Arka. Mistinė vieta. Gražus simbolis tai muzikai, kurią rašo Fediajevas: raminančiai, šamaniškai, lengvai psichodelinei. Meditacinę nuotaiką jis kuria minimaliomis priemonėmis: gitara, lūpine armonikėle ir balsu. Tai albumas, kuriame daina pavadinimu „Sufijui Semui išplėšė vilnonio apsiausto sagą, todėl jis vargšas ėmė šalti į ragą” atrodo esanti vietoje, o dešimties minučių kompozicija „Nelaimėjęs, nenugalėtas” praeina lyg niekur nieko.

Priešingai nei daugelis savęs ieškančių debiutuojančių muzikantų, Fediajevas atrodo suradęs individualią estetiką ir žinantis, kokį pasaulį klausytojui nori pateikti. Jis yra žmogus, kurį gali sutikti kaip pranešėją LUNI paskaitose ar išgirsti grojantį gatvėje. „Ar gali nešvaresnio kas būt už pasaulį be purvo, kur tvarkingi dėdės ir tetos ploja iš stiklinio urvo?” – dainoje „Odė purvui, pykčiui ir bjaurumui” klausia Fediajevas. Tiek jis pats, tiek jo muzika – klasikinė kontrkultūra, tačiau kartais būtent klasika ir yra tai, ko reikia.

"Kontrukultūra? Kokia kontrkultūra?" Algis Fediajevas, FB
“Kontrukultūra? Kokia kontrkultūra?” Algis Fediajevas, nuotrauka iš Facebook

Drauge tai labai žmogiškas albumas – kai kur gali girdėti paties muzikanto kvėpavimą ar kiek aštriau perbrauktą stygą, nekalbant apie atviraširdišką, nors ir pilną metaforų, tekstą.

„Poeziškai pavasariškas” vokalas kiek sujaukia kuriamą atmosferą ir kartais nuneša ne į Turkiją, o į Kulautuvos Akacijų alėją. Bet neapsigaukit, tai nėra dpoezija.lt bend­ruomenės muzika (naujausios žinios: tinklalapio… nebeliko) – ji labiau eksperimentiška, (anti?)amerikietiška, nepiktnaudžiaujanti vokalu – jis čia tik priedas prie kitų inst­rumentų. Tokia, kokia vėl gali sudominti klausytis vieno žmogaus, pasakojančio istorijas su gitara.

Prieškalėdinis Muzikos spektras su Algiu Fediajevu: