OBŠRR – Nustebusiam nebūti (2014, s/r)

OBSRR

Literatūra ir menas // 2014 m. rugsėjo 12 d., Nr. 33 (3487)

Tamsi muzika Lietuvai tinka. Ne atsitiktinumas, kad viena populiariausių mūsų popmuzikos dainų yra 8 minučių gotiška giesmė apie laužo šviesą. Nors dabar tamsiosios muzikos scena nustumta į pogrindį, ji gyva, kasmet matoma savuose festivaliuose (Mėnuo juodaragis, Speigas) ir turinti savus herojus.

Vilnietis Vytautas Plia­dis yra šviežiausias iš jų. Jis užaugo su esmine šiandienos sostinės mistikų grupe Vilkduja, o dabar įtvirtina save kaip solo kūrėją pseudonimu OBŠRR. Vasaros pabaigoje išleido trečiąjį mini albumą pavadinimu Nustebusiam nebūti. Iš pradžių, kaip ir dera jo kuriamos lo-fi muzikos estetikai, – minimalaus tiražo kasetėje, tik vėliau internete.

„Viso to ašyje yra susigūžusi izoliuota ir vieniša siela”, –­ klausytojui atvirai savo muziką pristato pats Vytautas.

Nepriklausomybės vaikų karta unikali tuo, kad yra pirmoji, galinti be apribojimų semtis tiek vietinės, tiek pasaulinės muzikos įtakų ir sujungti jas į šį tą visiškai naujo. OBŠRR yra to pavyzdys. Jo kompozicijose daugybė aliuzijų į vietinę muziką, su kuria jis pats užaugo, norėdamas to ar ne. SEL –­ „Tu neturėsi manęs” (1994), Mango –­ „Svetimi” (grupės Afiša koveris, 1999), Junior –­ „Meilė jūroje” (1997) ir kitos to dešimtmečio nelaimingos meilės dainos – OBŠRR galėtų būti parašęs jas visas. Jo muzika persmelkta nostalgijos nepriklausomybės pradžios popmuzikai, suteikiant jai tokį skambesį, kad M-1 netransliuos. Daina „Grįžimas namo” –­ albumo viršūnė – geriausias to pavyzdys.

Kartu jo kūryba atliepia dabartinę raganišką sintezatorinę muziką, rašomą tokių vardų kaip Grimes ar Crystal Castles. Pastarieji, beje, taip pat yra įkvėpti 9–10 dešimtmečio estetikos, kaip ir beveik viskas šiandien.

Taigi turime rezultatą: muziką, kurią supras paryžietis, bet kuri savo esybe yra labai lokali. Vytautas ne tik dainuoja lietuviškai: visa jo muzika skamba kaip odė kartos paauglystei, mūsų visų praleistai prie Sporto rūmų, Žirmūnų daugiabučių ar ant Laisvės alėjos plytelių.

OBŠRR (c) arma.lt
OBŠRR (c) arma.lt

Įspūdį dar labiau sustiprina eilės, kurias Vytautas dainuoja. Jis pats žodžių nerašo – skolinasi iš poetų: Aido Marčėno, Violetos Palčinskaitės. Tų, su kuriais susipažįstama mokyklos vadovėliuose. OBŠRR jų kūrybą įvilko į naują rūbą: niūrų, lengvai depresyvų, bet tokį artimą, kad dešimtokams, sėdintiems lietuvių kalbos pamokoje, tai gali būti raktas į poeziją.

Junginys „lietuviška muzika” dažnai reiškia „bloga muzika”. Pasakius grupei, kad ši skamba „lietuviškai”, muzikantai gali įsižeisti, ir negali ant jų pykti. OBŠRR skamba lietuviškai, bet jo atveju tai – didelis komplimentas. Jis lietuviškumą parodo ne kaip cepelinus, o kaip Rytų Europos mistiką. Jo muzika yra lietuviška taip, kaip lietuviškas „Vilniaus pokeris”: rafinuotai, romantizuotai, madingai. Taip, kad klausytojui norisi būti tokios Lietuvos dalimi.

Galbūt OBŠRR viso labo norėjo sukurti gotiškai jaukų sintezatorinį albumą. Jam tai pavyko. Bet pavyko ir šis tas daugiau. Savo muzika jis siūlo nepriklausomybės kartos identiteto supratimą, kuriame tai, su kuo užaugta, yra ne praeitis, nuo kurios norisi greičiau pabėgti, o raktas į kūrybos unikalumą. „Nustebusiam nebūti” tai girdint? Ne, niekaip.