DARKSIDE Vilniuje: Šioje Europos dalyje jauti, kaip kuriasi istorija

Darkside Lofte, Vilniuje
DARKSIDE Lofte, Vilniuje

DELFI.lt // 2014 m. rugsėjo 4 d.
Nuotraukos – justesmwhr

„Vunderkindas“ – taip dažnai yra apibūdinamas Nicolas Jaar, Niujorke gimęs ir ten šiuo metu gyvenantis, bet vaikystę tėvo gimtinėje Čilėje praleidęs prodiuseris. Savo lėta ir brandžia elektronine muzika jis sužavėjo jau 19-os. Dabar Nico, kaip jį vadina draugai ir gerbėjai – 24 ir jis antrą kartą atvyko į Vilnių. Ketvirtadienio naktį, kartu su savo projektu DARKSIDE jis vėl gros Lofte, kur šiandien prasideda Lofto festivalis.

DARKSIDE yra Nico ir jo grupės gitaristo Dave Harrington projektas, kuriame elektroninė muzika jungiama su senųjų roko grupių, tokių kaip Pink Floyd (pavadinimas Darkside – ne šiaip sau) ar Dire Straits estetika. Pernai išleistas dueto albumas Psychic buvo vienas svarbiausių metų elektroninės muzikos įrašų, išgirtas įtakingų muzikos tinklalapių Pitchfork ar The Quietus.

 

Apie tai, kad DARKSIDE bus pagrindinės Lofto festivalio žvaigždės festivalio organizatorius Victoras Diawara pranešė dar pavasarį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo įžvalgus pasirinkimas – prieš kelias savaites muzikantai pranešė apie projekto pabaigą. Bent jau taip jų žinutę apie „paskutinį koncertą“ suprato gerbėjai ir žiniasklaida. Kaip paaiškėjo po šio interviu su pačiais jais, DARKSIDE dar nededa taško – jie neatmeta galimybės sugrįžti į sceną, bet kada tai gali įvykti, spėlioti nedrįsta.

Nico ir Dave į Vilnių atskrido šiandien popietę. Šis miestas jiems jau pažįstamas – prieš du metus jie koncertavo čia pat Lofte, tuo metu atlikę Nicolo Jaar solinius kūrinius. Susidomėjimas koncertu buvo didžiulis – visi bilietai buvo išpirkti. Panaši naktis laukia ir dabar: bilietų į pirmąją Loftas fest dieną, kurią vainikuos DARKSIDE pasirodymas, jau nebelikę. Dueto muzikos klausysis apie 2 tūkst. žmonių.

Vakar jie koncertavo Kijeve, Ukrainoje. Belaukiant koncerto – interviu su Nicolas Jaar ir Dave Harrington apie DARKSIDE (laikiną) pabaigą, elektroninės muzikos stereotipus, Lietuvą ir Ukrainą.

Nicolas Jaar
Nicolas Jaar

Viename interviu esate sakę, kad visi nori su jumis kalbėtis apie muziką, bet jums tai atrodo nuobodu.

Nicolas Jaar: Taip, kartais. Mieliau klausau muzikos, nei apie ją kalbu.

Tuomet klausimas ne apie muziką: ką prisimenate iš pirmojo savo apsilankymo Lietuvoje prieš dvejus metus?

NJ: Kitą rytą po pasirodymo mano mergina paskambino 6 ryte, jos laiku, labai panikuodama. „Namuose yra kažkokie žmonės. Man labai baisu. Nežinau, kas dedasi“, – sakė ji. Ir tada pradėjo rėkti, numetė telefoną. Girdžiu, kad dabar su manimi jau kalba vyro balsas. Vos negavau širdies smūgio, nes maniau, kad vyksta apiplėšimas ar kažkas labai baisaus. Bet tai tebuvo apsaugos darbuotojas. Nuoširdžiai, tai geriausiai prisimenu iš to karto Vilniuje.

Dave Harrington: Tuo metu mes nedaug grodavome gamykliniuose pastatuose (būtent toks yra Vilniaus naujamiestyje įrengtas Loftas – K.V.). Tas pasirodymas turėjo specifinę gamyklinę aurą. Man tai labai patiko.

NJ: Taip, atmosfera buvo labai gera.

Ar koncertai rytinėje Europos dalyje jums yra kuo nors išskirtiniai?

NJ: Taip, šimtu procentų. Čia yra septynių valandų laiko skirtumas lyginant su Niujorku. Tai mūsų mėgstamiausia laiko juosta.

DH: Ši laiko juosta yra ypatinga. Negaliu pasakyti kuo. Bet mes tai jaučiame. Jaučiame visiškai kitokią energiją.

Ar tai gera energija?

NJ: Taip, labai gili. Visa tai susiję ne su laiko skirtumu ar aklimatizavimusi naujoje aplinkoje. Mes dažniausiai būname koncertiniame ture, tad laiko skirtumai skrendant iš vienos šalies į kitą nėra tokie dideli. Tiesiog, Turkija, Ukraina, Gruzija, Lietuva – čia yra kitaip.

Be to, Vakarų Europoje jauti, kad istorija jau yra įvykusi. O čia ji vis dar vyksta. Mes nuskridome koncertuoti į Gruziją praėjus porai metų po to, kai ten vyko neįtikėtini dalykai (2008 m. Rusų kariuomenė įsiveržė į Gruzijos teritoriją – K.V.). Vakar mes nuskridome į Kijevą. Istorija kuriasi čia pat, šią akimirką. Tu matai jos judėjimą. O pavyzdžiui, Prancūzijoje istorija tarsi jau yra įvykusi prieš 200 metų.

Dave Harrington
Dave Harrington

DH: Kai nuskridome į Gruziją, vykome į Batumį, miestą, esantį prie jūros. Matėme, kad miestas šiuo metu vis dar yra statomas. Kultūra yra statoma dabar, tiesiogine žodžio prasme. Nėra taip, kad kultūra keistųsi… Ne, tai visai kitoks procesas.

NJ: Sunku apibrėžti žodžiais, bet energetiškai mes tai labai gerai jaučiame. Kaip tau atrodo, kas čia yra kitaip?

Manau, kad Lietuvoje ir panašiose šalyse žmonės nėra išpaikinti koncertų. Nėra taip, kad kiekvieną savaitgalį galėtume rinktis, kokią tarptautinę žvaigždę pamatysime šįkart. Dėl to kiekvienas koncertas tampa dideliu įvykiu. Jūsų atvykimas į Vilnių taip pat. Bilietų į koncertą jau nebelikę. Manau, jūs turėtumėte tai jausti iš publikos – žmonės mėgaujasi kiekviena koncerto minute, nes retai tai gali patirti.

NJ: Mes jaučiame tai. Taip, kai kuriose vietose žmonės yra išpaikinti koncertų, bet kaip publika jie vis tiek yra nuostabūs. Pavyzdžiui, Paryžiuje. Visi atlikėjai skrenda ten koncertuoti. Bet, kiek man tekę patirti, publika ten yra viena geriausių pasaulyje.

Bet tiesa tai, ką sakai – skrendi į Berlyną, skrendi į Londoną ir žinai, kad žmonės ten yra matę viską. Į pasirodymus ateina daug snobų, kurie nieko tau neduoda energetiškai – tik sako, kad „taip, mačiau jų pasirodymą, bet man nepatiko“.

Iš publikos mes norime tik vieno – kad jie duotų tiek pat, kiek mes duodame jiems. Nebūtina, kad jie labai garsiai plotų. Gali būti ir visiška tyla. Svarbiausia – energija, kurią žmonės skleidžia. Koncertų išpaikintai publikai kartais neįdomu tau atiduoti energiją atgal. Tai yra normalu – mes prie to pripratę. Bet dėl to labai gera atvykti čia, nes čia jauti, kad žmonės yra išalkę muzikos. Tai labai žavu.

Esate pagrindiniai šių metų Lofto festivalio atlikėjai. Daugybė žmonių šįvakar susirinko dėl jūsų. Ar jums tai ką nors reiškia, ar esate įpratę būti laukiami muzikos festivaliuose?

NJ: Nėra taip, kad visada būtume svarbiausi festivalių atlikėjai.

DH: Šiemet turėjome daugybę labai skirtingų pasirodymų. Pavyzdžiui, grojome Portlende dviem šimtams žmonių. O po trijų dienų buvome Los Andžele, grojome 50 tūkst. žmonių. Dabar mes esame čia, ir esame pagrindiniai atlikėjai. Poryt grosime roko festivalyje Bestival, mūsų pasirodymas bus vakare, 19 val., ne pagrindinėje scenoje. Po mūsų bus daug populiaresni atlikėjai. Kiekvienas kartas vis kitoks.

NJ: Bet tiesą sakant, mane nustebino, kad esame pagrindiniai šio festivalio atlikėjai. Nežinojau to iki dabar!

027

Kodėl nusprendėte numarinti DARKSIDE?

NJ: Gerai… Turbūt perskaitei mūsų pranešimą apie tai. Kas jame buvo rašoma?

Kad esate dėkingi visiems jus palaikiusiems ir greitai surengsite paskutinį koncertą?

NJ: Taip, būtent. Mes pranešėme, kad esame dėkingi visiems šiemet mus palaikiusiems ir dabar darome pertrauką. Kad šiuo metu projektas baigtas. Bet – „šiuo metu“! Nesakėme, kad išsiskiriame visiems laikams.

Bet būtent taip pranešimą suprato klausytojai ir žiniasklaida.

NJ: Čia yra svarbus momentas: žmonės turi suprasti, kad žiniasklaidai taip pat reikia užsidirbti. Žiniasklaida antraštėms parenka tokią informaciją, kuri priverstų žmones ant jų paspausti naršyklėje. Kuo daugiau paspaudimų – tuo daugiau puslapio peržiūrų ir t.t.

Tai, ką pasakėme apie projekto „pabaigą“ netgi nebuvo naujiena – mes tiesiog pasakėme, kad ačiū visiems, mes baigsime koncertinį turą, surengsime savo paskutinį numatytą koncertą. Nes po to aš kažkuo užsiimsiu vienas, Dave kažkuo užsiims vienas. Kad šiuo metu mes tiesiog sustojome. Žmonės tai daro: jie sustoja. Jie kažką pradeda, kurį laiką tai daro, ir tada nustoja daryti.

Bet žinoma, dėl pinigų ir įtakos žiniasklaida paima tokią informaciją ir galvoja, kaip iš jos gauti naudos. „Aha, mes pasakysime, kad jie išsiskiria!“, – galvojama. Ir būtent tokią informaciją publika ir gauna. Mes tuo tarpu sėdėjome ir juokėmės tai skaitydami.

Tuomet užtvirtiname – DARKSIDE neišsiskiria?

NJ: Ne! Ar dabar tavoji antraštė sakys: „Darkside: jie neišsiskiria!“? (juokiasi). Bet tai irgi nebūtų tiesa. Nes mes patys nežinome. Galbūt mes niekada neišleisime kito albumo. Bet man atrodo, kad išleisime. Tad ką dabar pasakyti?

Tuomet kodėl nusprendėte sustabdyti DARKSIDE, bent jau kuriam laikui?

NJ: Dirbome su šiuo projektu labai intensyviai trejus pastaruosius metus. Ką žmonės matė, tebuvo ledkalnio viršūnė. Pradėjome šį bendradarbiavimą 2011-aisiais ir praktiškai kiekvieną dieną prie to dirbome. Kūrėme muziką, ją įrašinėjome, reklamavome, dalinome interviu, 9 mėnesius koncertavome. Trejus metus mums tai buvo kasdienis darbas. Dėl to dabar darome pertrauką. Viskas.

021

Tiek DARKSIDE, tiek tavo, Nicolai, solo kūryba iš kitos elektroninės muzikos išsiskiria lėtumu. Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, kad elektroninė muzika visų pirma yra šokių muzika. Jūsų atveju yra kitaip – pagal DARKSIDE šokti sunku. Tai muzika galvai, o ne kojoms. Ar tokia yra jūsų intencija – priversti žmones susimąstyti?

DH: Kai kuri muziką, gali paprašyti žmonių jos paklausyti, bet negali priversti jos mėgti ar vienaip ar kitaip į ją reaguoti. Tad mes tiesiog sukuriame muziką kartu, paleidžiame į pasaulį ir viliamės, kad žmonės jos pasiklausys. O tada jau patys nuspręs, ką su ja daryti – mėgti ar nemėgti, šokti ar nešokti, sėdėti ar šokinėti. Man tai yra dalis muzikos žavesio: sukurti savo pasaulį ir perduoti jį į kitų žmonių pasaulius, kurie paskui su juo daro tai, ką nori. Nesvarbu, ko mes siekėme – žmonės gali daryti su mūsų muzika ką įmanydami.

NJ: Dave ir aš tiesiog būname kambaryje ir kuriame muziką. Jeigu ji klausytojui sukelia kokias nors mintis – nuostabu. Žmogus esantis greta galbūt į šią muziką reaguos visiškai kitaip. Dar kitas žmogus jos negalės pakęsti. Ir tai yra puiku, mums tokia įvairovė patinka.

 

Kitas Lietuvoje esantis stereotipas apie elektroninę muziką, kurį jūs sulaužote – kad norint ją kurti, būtina svaigintis. Nicolai, viename interviu anksčiau esi sakęs, kad niekada nevartojai narkotikų.

NJ: Vieniems žmonėms narkotikai padeda. Kitus jie veikia labai destruktyviai. Aš turiu savas priežastis, kodėl nenoriu jų vartoti. Bet niekada nejaučiau, kad mane kas nors verstų tai daryti. Pradėjau kurti elektroninę muziką kai buvau labai jaunas, 14-os metų, ir man tai labai, beprotiškai patiko. Jaučiau, jog muzikoje galiu save realizuoti. Man niekada nereikėjo narkotikų, kad galėčiau kurti – man pati muzika visa tai atstoja.

020

Vakar koncertavote Kijeve, Ukrainoje. Kaip praėjo koncertas, turint omenyje situaciją šalyje?

NJ: Jis buvo nuostabus. Vienas geriausių koncertų.

DH: Tikrai taip.

Kokią publikos energiją jautėte ten? Žmonėms turėjo būti gera bent valandai pamiršti baisią politinę padėti ir tiesiog mėgautis muzika.

NJ: Manau, kad iš dalies tai jautėme. Publika buvo puiki.

Palaikote Ukrainą jų kovoje dėl laisvės, ar atsiejate savo muziką nuo politikos?

NJ: Muzika yra politiška. Kai prieš koncertą užlipome ant scenos ir tikrinome garsą, nusprendėme kartoti vienos mūsų dainos dalį koncerto metu. Daina vadinasi „Freak, go home“. Toje dainoje yra eilutė „go home“ (liet. „grįžk namo“). Atlikdami tą dainą Kijeve mes šią vietą įrašėme ir kartojome daug kartų, penkias papildomas minutes. Tai buvo mūsų indėlis į dialogą tarp žmonių. Tai galima vertinti ir kaip politiką, jeigu to nori. Norėjome, kad žmonės galėtų patys pasirinkti.

026

Paskutinis DARKSIDE koncertas – bent jau kol kas – bus kitą savaitę, Brukline. Ką veiksite po to?

NJ: Kas žino – viskas nuolat keičiasi.

DH: Dėl to tai yra smagu.

Galime tikėtis jus pamatyti Lietuvoje ir vėl?

NJ: Manau tai tikrai įmanoma. Bet dabar tiesiog norime pailsėti – koncertavome beveik visus metus. Laikas grįžti namo.

DH: Taip. Laikas namo.

darksideusa.com

rsz_1delfi_logo