Lana Del Rey – Ultraviolence (2014, Interscope)

Lana Del Rey - Ultraviolence

Literatūra ir menas // 2014 m. liepos 4 d., Nr. 27 (3481)

Lana Del Rey yra viena keisčiausių mūsų laikų ikonų. Ji dainininkė, bet jos elementariu gebėjimu pataikyti į toną abejoja net ir gerbėjai, nes jie matė tą nelemtą koncertinį debiutą laidoje Saturday Night Live prieš porą metų. Jos dainos ypač atviros, bet ją nuolat lydi klausimas, ar tai, ką ir kaip ji dainuoja, yra autentiška. Ji pasiekusi amerikietišką šlovės, jaunystės, pinigų svajonę, bet išlieka tam visiškai apatiška ir sako, kad „jau norėtų būti mirusi”.

Tačiau ji tapo tuo, kuo tapo, nes surado savo unikalų klausytoją. Kai daugelis popmuzikos žvaigždžių kuria elgesio modelius klasės karštutėms ir savo dainomis bando įtikinti, kad gyvenimas yra vienas didelis vakarėlis, Lana Del Rey dainuoja tiems, kurie, nors ir būdami gražūs, madingi ir draugų apsupti, pasaulį mato tamsų. Savotiškiems naujos kartos emo vaikams, tik vietoje juodų plaukų ir žaizdų ant riešų – trumpi šortai ant ilgų lieknų kojų it iš American Apparel reklamos. Žinant, kokio populiarumo atlikėja sulaukė per šiuos porą metų, matyti, kad tokių žmonių – daugybė. Ir ne tik JAV. Del Rey koncerte Vilniuje buvo 8 tūkstančiai klausytojų. Priekinėse eilėse verkė – tiek merginos, tiek vaikinai, o pati Lana, skambant dramatiškai jos grupės muzikai, su jais fotografavosi selfiams.

Antrajame albume Ultraviolence Del Rey dainos apie nelaimingą meilę blogiems vaikinams turi dar mažiau prošvaisčių nei debiutiniame Born to Die (2012). To kaltininkas yra žmogus, kurio čia mažiausiai galėjai tikėtis: Dan Auerbach iš amerikiečių indirokerių dueto The Black Keys. Jis prodiusavo daugumą albumo kūrinių, ir tai juntama. Kai net septynios Born to Die dainos buvo išleistos kaip singlai, Ultraviolence nėra nė vienos, nors kiek atitinkančios sėkmingo radijo hito reikalavimus. Albume sudėti lėti, liūdni ir ilgi kūriniai su saikingai ir visada laiku pasigirstančia vesterniška Auerbach gitara.

lana-del-rey-the-black-keys-476x600

Pati pirmoji albumo daina vadinasi „Cruel World” („Žiaurus pasaulis”) ir trunka 6,5 minutės. „Nuobodu”, –­ pasakytų klausytojas, Del Rey pažinęs iš ankstesnio jos hito „Summertime Sadness” šokių muzikos remikso, netikėtai tapusio bene populiariausia atlikėjos daina. Ne vieną tokį klausytoją ji su šiuo albumu praras. Bet matyti, kad ji ir jos įrašų kompanija to nebijo, yra šventė. Popmuzikoje taip rizikuojama retai.

 

Kita vertus, Lana Del Rey niekada nebuvo tik popmuzikos vardas. Vienas iš jos raktų į sėkmę yra gebėjimas būti įdomiai abiem – ir masinei auditorijai, ir, pavadinkime, intelektualams. Pirmiesiems imponuoja jos grožis, viliokliškumas ir erotiški vaizdo klipai, antriesiems – visi šie (tik jie to niekada nepripažins), bet taip pat ir subtilesni dalykai, pavyzdžiui, retro estetika paremtas įvaizdis, aliuzijos į JAV istoriją. Naujajame albume Del Rey šį dvilypumą išlaiko, nors svarstykles gerokai nusveria snobiškesniųjų klausytojų pusėn.

 

„Bet ar visa tai yra tikra?” – klausantis Ultraviolence ir vėl kils klausimas, lydintis atlikėją nuo tada, kai prieš trejus metus ji internete paskelbė savo pačios nufilmuotą –­ ar bent jau taip sako istorija – dainos „Video Games” vaizdo klipą ir per vakarą trumpam tapo svarbiausia muzikos atlikėja pasaulyje. Viskas, kas susiję su Lana Del Rey, atrodo sufabrikuota. Net matant ją gyvą scenoje, įspūdis toks, tarsi matytum mistinę būtybę iš paralelinio pasaulio.

Greičiausiai visa tai yra žaidimas, bent iki tam tikro lygio. Galų gale Lana Del Rey nėra tikrasis atlikėjos vardas. Racionaliausia ją vertinti kaip personažą, kurį mergina vardu Lizzy Grant kuria jau antruoju albumu. Galbūt vieną dieną ji užsinorės nusišypsoti ir sunaikins liūdnąją Laną, kaip David Bowie padarė galą Ziggy Stardust’ui.

O gal ir ne. Bet tai nėra taip svarbu, kiek apie tai diskutuojama. Tikrumas nėra vertybė savaime. Vertybė muzikoje yra gera muzika. Ultraviolence yra vienas tamsiausių ir drauge gražiausių popmuzikos albumų pastaraisiais metais, kuris tūkstančiams paauglių nuo Niujorko iki Vilniaus leis pajusti, kad jie ne vieni. Ko dar galime norėti?