Kodėl Andrew Mikšio DISKO yra įkvepiantis projektas

Wired.com pirmasis puslapis birželio 10-osios vakarą
Wired.com pirmasis puslapis birželio 10-osios vakarą

Andrew Mikšys, Lietuvių kilmės amerikietis fotografas, nuolat atvykstantis į *mūsų* šalį jau daugybę metų toliau juodina Lietuvą ir bando sulaikyti užsieniečius nuo investicijų.

Bent jau taip jo nuotraukų projektas DISKO iš nykstančių Lietuvos kaimų diskotekų buvo pristatytas lietuviškoje spaudoje, žodis į žodį. (Šal ti niai). Šįkart jis tai daro turbūt svarbiausiame (2,9 mln. Twitter sekėjų, 1,2 mln FB), pasaulio technologijų ir gyvenimo žurnale-tinklalapyje, amerikiečių WIRED. Prieš tai buvo Buzzfeed, Vice ir kitur.

Ką visa ši istorija parodo be to, kad – užuot vis sakę, kad ne, vieną dieną pripažinkime ir pradėkime nuo to bėgti – kol kas esame superkonservatyvi visuomenė, kuriai bet koks dviprasmiškas Lietuvos pateikimas pasauliui kelią paniką?

Man ji parodo tai, kad čia pat, mums po nosimi yra istorijos, tam pačiam pasauliui įdomios. Reikia tik jas pamatyti neutraliomis akimis ir tinkamai pateikti. Greta tokių diskotekų, kokias fotografavo Andrew pats augau namuose Suvalkijoje, dukart netgi ten buvau nuėjęs. Tik niekada negalvojau, kad jos gali būti įdomios kam nors, be tų, kurie ten lankosi.

Transformacija iš sovietinės visuomenės į vakarietišką Lietuvai padovanojo daug unikalių kultūrinių fenomenų. Kaimų diskotekos – tik vienas tokių. Jų yra visur, kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, 24 valandas per parą, įskaitant Kalėdas ir Naujus metus, dirbantis prekybos centras Vilniuje (geras, tik tinkamai neišbaigtas bandymas su juo pažaisti). Arba tokios lietuviškai-madchesteriškos grupės kaip Verslo rizikos rezervas muzika, kurią praėjusį menėsį išleido Olandų kompanija. Arba Rusijos diena Vingio parke su savo 50 pilkų atspalvių. Šiuos tris sugalvojau rašydamas šią vieną pastraipą.

Lietuva yra ant Vakarų ir Rytų civilizacijų konflikto esanti šalis su šimtais tik čia galinčių atsirasti istorijų. Bravo Andrew, kad jis nebijo jų pasakoti taip duodamas naują perspektyvą į dalykus. Nuoširdžiai nekenčiau tų kaimų diskotekų ir norėjau greičiau iš tos aplinkos pabėgti. DISKO dėka man jos pirmą kartą per 24 metus pasirodė savotiškai žavios.

Prieš tai jis fotografo kitą Lietuvoje tabu esančią temą – Taborą. Vėlgi panašus efektas: iki pamatant nuotraukas – “čigonai, atsargiai”. Po to – “oho, jie irgi žmonės“. O kartais galbūt jiems netgi reikia padėti.

Taip dingsta stereotipai.

Mums patiems tokių projektų reikia ne mažiau, nei čia negyvenančiam žiūrovui.

Vienas mano mėgstamiausių DISKO kadrų. Fotografuota
Vienas mano mėgstamiausių DISKO kadrų. Perfotografuota iš knygos, kurią pats Andrew padovanojo. Ačiū jam.Kalbinau Andrew pernai, DELFI, po DISKO pristatymo.

“Nematau priežasties, dėl ko reikėtų nusiminti, kad tokie dalykai čia egzistuoja, – tada apie diskotekas sakė jis. – Kaip tik reikėtų džiaugtis, kad turite tokią unikalią kultūrą.”

Džiaugtis ir nesigėdyti jos parodyti. Žiū, gal vieną dieną tai atsiras WIRED, kad ir su žodžiu awkward pavadinime. Nes tikrai, awkward. Bet awkwardiškumas yra didis dalykas. Be jo būtų nuobodu. Andrew jo nebijo ir laimi.