Monkey Tank – Sugar, Spice & Everything Nice (2014, s/r)

Monkey Tank virselis

Literatūra ir menas // 2014 m. gegužės 2 d., Nr. 18 (3472)

Roko klausytojai yra dviejų tipų: tie, kurie klausosi „seno gero” („nes ten buvo muzika, tai ne dabar”), ir tie, kurie nori nuo jo atsiriboti. Retam patiks ir Aerosmith, ir Franz Ferdinand. Lietuvoje pirmųjų yra daugiau. Monkey Tank dėl to nuoširdžiai skaudu: grupės vokalistas Mantas Imbrasas lig šiol nepamiršta vaizdo, kaip prieš kelerius metus Roko naktų festivalyje keliskart daugiau žmonių klausėsi vietinių AC/DC koverių atlikėjų nei pagrindinės festivalio grupės, britų indirokerių The Subways. „Kaip manai, kodėl taip yra?” – paklausiau viename interviu. „Nežinau, aš nustojau apie tai galvoti.”

Monkey Tank yra prie antrųjų. Susikūrę iš kitų Vilniaus grupių Moondust, Part Time Porn ir Kiauras Kibiras pelenų, jie bando konservatyviam šalies roko klausytojui parodyti, kad rokas gali būti kitoks: tiesmukiškesnis, labiau tinkamas šokiams nei plaukų kratymui, įtraukiantis tradiciškai nerokeriškus atributus, pavyzdžiui, irzlų it besiskundžiantį (whiny) vokalą. Tai – amerikietiško roko mokykla, pasipuošusi akiniais ir numindytais Converse sportbačiais. Lietuvoje tokia muzika neturi daug pasekėjų. Būtent tuo Monkey Tank ir yra įdomūs.

Iširus Moondust, Mantas rimtai svarstė padėti gitarą ir mesti muziką, kuriai skyrė dienas ir naktis nuo ankstyvos paauglystės. Jei pasiekęs tokią ribinę situaciją muzikantas vis dėlto nusprendžia pabandyti dar kartą, galima tikėtis ambicingo rezultato. Mąstymas „dabar arba niekada” išlaisvina.

Monkey Tank (c) Bang Bang Photography
Monkey Tank (c) Bang Bang Photography

Debiutiniame grupės albume Sugar, Spice & Everything Nice tai jaučiasi. Nei grupės vokalistas, nei kiti nariai savęs netaupo, nebando niekam įtikti ir groja tokią muziką, kokią nori ir kokia tiki. Rezultatas yra garsus. Net jei būgnų įrašas labai sterilus, gitaros ir back vokalai (plojimai grupei už nenorą apsiriboti vienu balsu) padaro savo. Tai nėra foninė muzika, tai triukšmingas pareiškimas tiesiai į klausytojo ausis.

Nenoras kurti standartinės roko muzikos grupei ir pakiša koją: tyčia vengdami standartinių posmelis–priedainis–posmelis konstrukcijų, jie neretai suvalgo geriausias dainų vietas. Monkey Tank geba rašyti rankas į viršų kelti verčiančius priedainius, tokius kaip „Back to the Sun” ar „One Way Ticket”, bet 13 dainų turinčiame įraše jų norėtųsi daugiau. Kartais grupė skamba pernelyg dramatiškai (finalinė baladė „Magnets”), kartais – naiviai paaugliškai (įkyrią žiniasklaidą, kraują siurbiančias įrašų kompanijas, vadybininkus ir kitus Monkey Tank pasaulyje neegzistuojančius dalykus apdainuojanti „Mass Media God”).

(Kol kas „Back to the Sun” internete yra tik šis repeticijos įrašas. Tikėkimės, kad grupė išleis dainą kaip singlą)

Siekdami geriausio rezultato Monkey Tank į albumą sudėjo viską, ką moka, užuot palikę tik tai, ko reikia. Tačiau tai nekeičia fakto: SS&EN, kad ir koks eklektiškas būtų, yra vienas galingiausių modernaus roko albumų, kokius Lietuvos scena yra girdėjusi. AC/DC koverių gerbėjų skaičiaus jis nesumažins, bet tiems klausytojams, kuriems Lietuvos roko grupės labiau priminė ne rokerius, o roko muzikos atlikėjus, Monkey Tank leidžia pagalvoti iš naujo.

SS&EN įsigyti galima Rūdninkų knygyne arba monkeytank.lt.