Baltasis Kiras – Amerika (2014, s/r)

Baltasis Kiras

Literatūra ir menas // 2014 m. balandžio 4 d., Nr. 14 (3468)

„Ar Baltasis Kiras yra hipiai?” – radijo laidoje paklausiau pačios grupės. „Ne. Nes hipių nebėra. Tik hipsteriai”, – atsakė grupės vokalistas, gitaristas ir siela Tautvydas Augustinas. Drįsiu nesutikti. Hipių Lietuvoje vis dar yra, bent vienas – pats Tautvydas.

Iš pradžių Baltasis Kiras atrodė kaip pokštas: keistas pavadinimas, keisti žodžiai, humoristiška muzika, puikiai skambanti studentų krikštynose, bet vargu ar galinti nueiti kur nors toliau. Paprastai tokios grupės būna trumpalaikės: kol jos groja, tol publika linguoja kartu. Bet kai išyra, po savaitės jų niekas nebepamena. Tačiau metai bėga, o Kiras skrenda vis aukščiau – tai į Vilniaus muzikos savaitę, kur pritraukia daugiau žiūrovų nei daugelis rimčiau vertinamų vardų, tai į populiarias nacionalinio transliuotojo televizijos laidas.

Penkių dainų mini albumas, Vilniaus kunigaikščio Vildaugo (ne Vilgaudo!) garbei pavadintas Amerika, yra dar vienas grupės žingsnis į priekį. Jame Tilto namų (modernių laikų legendomis apipintas butas Vilniuje, Tilto gatvėje, kuriame gyveno ir/ar kartu grojo Garbanotas Bosistas, Elle G, Šarūnas Petrutis) vaikai perėjo į naują lygmenį: jų dainos yra įrašytos ir aranžuotos studijoje, o albumas išleistas CD pavidalu, nors ir ribotu tiražu, „pasidaryk pats” technologija.

Galbūt studijinio įrašo jiems ir nereikėjo: Baltasis Kiras yra iš tų grupių, kurias geriausia klausytis gyvai, Vilniaus senamiesčio gatvėse – ten, kur ir įvyko pirmieji jų koncertai. Albume grupė skamba nupoliruotai, tarsi būtų aprengti kostiumais ir paprašyti nesikūprinti. Tikrasis Kiras yra labiau pakvaišęs, nei Amerika jį paro­do.

Tačiau ir šiame įraše grupės stiprybės neužgniaužtos. Tautvydas Augustinas yra atradęs unikalų būdą dainuoti visiškas keistenybes (apie saldžius Kaišiadoris, apie pomidorų padaže padažytas lūpas, apie Solt Leik Sitį, kuriame įkūrė firmą, o ši vėliau bankrutavo), bet vis tiek skambėti įtikinamai. Liūdni slibinai su savo lyrika („Mums tik reikėjo skaityti Brazdžionį” – Slibinų ar Kiro eilutė? Kiro!) yra visai greta, bet publika juos vertina kaip humoristus. Tuo tarpu Baltasis Kiras atrodo visiškai rimtas reikalas. Kartais – net jautrus, nostalgiškas ir šiek tiek liūdnas, kaip antroji albumo pusė su dainomis „Aš iškritau” ir „Išėjom”. Tiesa, ir nostalgiją grupė išreiškia taip, kad šypsais: „Tada atradau aš depešmodus, nepatiko, bet klausiau”, – dainuoja Tautvydas ir kūrinį paįvairina autentiškais Counter Strike žaidimo garsais.

Kartais sunku suvokti, ką vis dėlto Baltasis Kiras daro. „Aš iškritau” pabaigoje jie pradeda dainuoti apie Lietuvą it patriotinės dainos konkurse, ir jau nebežinai, ar tai ironija, ar visiškai rimta. Galbūt nežino ir pati grupė. Atrodo, kad Baltasis Kiras tiesiog groja, nes linksma, o jų žodžiai yra tokie visų pirma todėl, kad gražiai skamba tarpusavyje. Tačiau net jei ir taip, viskas gerai, kol galutinio rezultato klausytis smagu. O klausytis Amerikos, tiek dėl albumo nuoširdumo, tiek dėl taikios energijos, kurią grupė skleidžia į bene karo nuotaikomis šiandien gyvenančią Lietuvą, –­ išties smagu.

Albumą galima įsigyti iš pačios grupės, susisiekite su jais kirasbaltasis@gmail.com