Naktinės personos – Tiems, kurie mūsų negirdi (2014, M.P.3.)

Naktines personos

Literatūra ir menas // 2014 m. kovo 7 d., Nr. 10 (3464)

„Tikiuosi, Alanas bus Alanas, o ne Chošnau”, – prieš Naktinių personų sugrįžimo koncertą gavau žinutę nuo redaktorės.

Buvo Chošnau. Lipšnus it iš „Laiško ant sniego” grupės vokalisto įvaizdis ir kiekvieno judesio spinduliuojamas narciziškumas vis primindavo, kad sugrįžę Naktinės personos nebėra ta liūdnų romantikų grupė, kuri daužė širdis kadaise. Dabar jie – viso labo trumpam susibūrę ir to neslepiantys, gerbėjų meilėje dar kartą norintys pabūti muzikantai, nuo savo šaknų nutolę taip toli, kaip naujausia jų daina, euroviziškai sintetiška „Ten aukštai”, yra nutolusi nuo bet ko, ką Alanas su Aru kūrė anksčiau.

Tačiau muzikos įrašai, kaip ir fotografijos ar filmai, vertingi tuo, kad juose visiems laikams įamžinama istorija. Kad ir kokia grupė būtų dabar, sukurtų dainų iš jos neatimsi. Naktinių personų sugrįžimo proga CD formatu perleistas 1995-aisiais tik kasetės pavidalu pasirodęs „ko gero, geriausias” (© Aras Vėberis) grupės albumas Tiems, kurie mūsų negirdi yra toks laiko liudijimas.

Laiko, kuris, žvelgiant šiandienos akimis, atrodo kaip iš sapno. Šis albumas buvo neeilinis. Su tokiomis dainomis kaip titulinė, „Labai norėčiau” ar „Paskendęs miestas” jis suteikė Naktinėms personoms vienos populiariausių to meto Lietuvos grupių statusą, vainikuotą 1998 m. koncertu Vingio parke. Šaltiniai sako, kad į jį susirinko 30 tūkst. žmonių.

Tai stebina, nes albumo dainos visiškai nepanašios į tą Lietuvos popmuziką, kuri kuriama šiuo metu. Kaip ir kita, dar populiaresnė nepriklausomybės pradžios grupė Foje, Naktinės personos grojo new wave bangos inspiruotas melancholiškas, kartais netgi gotiškas („Aš neužmiršiu”), o esant geresnei nuotaikai – britpopiškas („Sapnas”) dainas. Dabar taip kuriančios grupės yra vadinamos „alternatyva”. Tada jos buvo didžiausios grupės Lietuvoje.

Pirmoji 10-ojo dešimtmečio pusė ir vidurys Lietuvos muzikoje buvo šviesios ateities vilčių, sovietmečiu išaugusio muzikinio bado ir pačių grupių noro kurti tai, ką nori, atspindys. Bet euforijai atslūgus, populiarioji muzika pasuko „sukurkime visko kuo daugiau už kuo pigiau” kryptimi, kuria iš esmės juda lig šiol.

Naują pavidalą įgavęs ir į muzikos prekių parduotuves sugrįžęs Tiems, kurie mūsų negirdi šiandien mums primena tuos Lietuvos muzikos idealizmo laikus. Tai labai naivus, dažnai šypseną keliantis, mėgėjiškai parašytas ir aranžuotas įrašas – kitokių tuo metu ir nebuvo. Tačiau jo nuoširdumas, ambicija ir noras dainuoti taip, kad publika Naktines personas pajustų, žavi ir po 20 metų. Tai priminimas praėjusio laiko, kai Alanas buvo Alanas, o populiarioji Lietuvos muzika buvo muzika.

Tiems, kurie mūsų negirdi @ M.P.3.