Bonobo: Kiekvienas, turintis nešiojamąjį kompiuterį, gali sukurti albumą, kuris laimėtų Grammy

Bonobo (c) Justė Urbonavičiūtė
Bonobo (c) Justė Urbonavičiūtė

DELFI.lt // 2014 m. vasario 21 d.

Turbūt labiausiai lauktas užsienio atlikėjo koncertas Lietuvoje šią žiemą įvyko. Ketvirtadienio vakarą sostinės Teatro arenoje maždaug 2-iems tūkst. klausytojų savo naujausią albumą The North Borders pristatė britų elektroninės muzikos kūrėjas Bonobo.

Nuo 1999 m. kuriantis, vienu kertinių downtempo (lėto, ramaus skambesio) elektronikos kūrėjų laikomas, bet sau tokios etiketės neklijuojantis Simon Green – toks tikrasis Bonobo vardas – Vilniuje jau buvo grojęs prieš beveik šešerius metus, tuometiniame klube Gravity. Tą pasirodymą muzikantas prisimena šiltai.

Vakarykštį, panašu, tiek dėl puikaus publikos palaikymo, tiek dėl užtikrinto savo paties ir grupės (nors studijoje muziką kuria vienas, scenoje Bonobo ją atlieka gyvai su grupe) pasirodymo, prisimins taip pat. Koncertas Lietuvoje buvo didžiausias iš Bonobo koncertų serijos visose trijose Baltijos šalių sostinėse.

Kaip ir dieną prieš Rygoje, koncerto publikos apšildymas buvo patikėtas į oficialų Radiohead remiksų rinkinį patekusiam, pagrindinės britų radijo stoties BBC Radio 1 eteryje dar prieš keturis metus savo miksą grojusiam Lietuvos elektroninės muzikos talentui Ernestui Kaušylui – Brokenchord.

Brokenchord (c) Justė Urbonavičiūtė
Brokenchord (c) Justė Urbonavičiūtė

„Kaip jauteisi gavęs žinią, kad Bonobo apšildyti publiką pasirinko tave?“, – klausiu jo sutikto užkulisiuose. „Štai taip: (iškelia rankas į viršų)“

Likus kelioms valandoms iki koncerto išskirtiniam interviu DELFI susitikau su pačiu Simon Green. Kalbėjomės apie jo muzikos evoliuciją, interneto kartos elektroninės muzikos prodiuserius, o taip pat tai, kaip jo kūrybą pakeitė persikraustymas iš Jungtinė Karalystės į Niujorką, JAV (užuomina – niekaip).

Vilniuje turėjai šiek tiek laisvo laiko. Galbūt spėjai ką nors nuveikti?

Tik pasivaikščiojau prie upės. Bet prisiminiau, kad čia jau esu buvęs – grojau Vilniuje prieš kelis metus. Čia gražu, tik labai šalta. Nei tada nei dabar taip ir nepamačiau saulės.

Kaip reagavai sužinojęs, koks didelis susidomėjimas tavo koncertu yra Lietuvoje?

Tai atrodė beprotiška ir puiku. Naktis prieš tai grojome Latvijoje ir Estijoje, bet šiandienos koncertas yra didžiausias iš visų trijų. Prisimenu, kad praėjusį kartą man groti Vilniuje buvo malonumas. Viliuosi, kad ir šį kartą bus taip.

Lietuvoje yra aktyvi jauna elektroninės muzikos scena, daug prodiuserių yra įkvėpti ir tavo kūrybos. Galbūt yra tekę kieno nors iš jų muziką pažinti?

Man patiko klausytis Brokenchord. Bet apskritai nesu su lietuviška elektronine muzika susipažinęs. Nors aš niekada nežinau koks atlikėjas iš kokios šalies yra. Žinau tik daug skirtingų vardų. Gali būti, kad tarp jų yra ir atlikėjų iš Lietuvos.

Tavo pirmasis albumas Animal Magic buvo išleistas 2001 m., bet Bonobo populiarumas išaugo tik su 2010-ųjų įrašu Black Sands ir naujausiuoju, praėjusiais metais išleistu albumu The North Borders. Iš kur sėmeisi kantrybės taip ilgai laukti proveržio?

Manau, kad man visada sekėsi neblogai. Išleidęs pirmuosius albumus tikrai nemaniau, kad ką nors būčiau daręs ne taip. Apskritai, praktiškai visą dešimtmetį tiesiog kūriau muziką ir galvojau, kad kiek gerai jai seksis, tiek pakaks. Du paskutiniai albumai iškėlė trajektoriją aukščiau, bet man pačiam šis judėjimas atrodo stabilus.

Kalbant apie mano muzikos populiarumą, daug kas pasikeitė, kai į dainas įtraukiau vokalistus. Jos tapo draugiškesnės radijo stotims. Kartais žmonėms reikia girdėti dainuojantį kito žmogaus balsą, kad pajustų ryšį su muzika. Nors aš pats su tokiu požiūriu ir nesutinku, suprantu, kad vokalas duoda kitokią prieigą prie muzikos, ypač kalbant apie jos santykį su masiniu klausytoju.

Kita vertus, aš nebandau tyčia kurti muzikos masiniam klausytojui. Manau, kad mano muzikoje vis dar yra išlikę daug pogrindžio elementų. Nepriklausau didelei įrašų kompanijai (Bonobo albumus leidžia nepriklausoma britų elektroninės muzikos leidykla Ninja Tune – K.V.), nedarau didelių reklaminių kampanijų savo įrašams pristatyti. Vis dar daug ką darau vadovaudamasis „Pasidaryk pats“ principu.

The North Borders, kaip ir kitus savo albumus, įrašei praktiškai vienas, pats sukūrei ir įgrojai beveik visų dainose esančių instrumentų partijas. Tačiau koncertų metu šias dainas atlieki gyvai su grupe. Kokia prieiga prie muzikos tau artimesnė – studijoje, kai gali viską kontroliuoti vienas pats, ar koncerto metu, kai turi pasikliauti kitais muzikantais?

Visiškai kontroliuoju ir su manimi gyvai grojančią grupę. Bet apskritai tai yra labai skirtingi dalykai. Su grupe pradėjau groti tiesiog todėl, kad tokia buvo idėja. Norėjau, kad mano muzika klausytojams būtų pristatoma būtent taip.

Žinau, kad dėl to, jog koncertuoju su grupe, daug žmonių galvoja, kad Bonobo yra grupė. Ir kad tai, ką jie mato ant scenos, vyksta ir įrašų studijoje. Bet, na, tegul.

2000-ųjų pradžioje, kai pradėjai kurti muziką kaip Bonobo, downtempo buvo bene populiariausias elektroninės muzikos subžanras. Tu dažnai esi vadinamas vienu jo pionierių. Tačiau dabar jau 2014-ieji ir vyrauja visai naujos elektroninės muzikos kryptys. Kokią matai Bonobo vietą dabartiniame elektroninės muzikos žemėlapyje?

Aš niekada nevadinau savo muzikos downtempo. Ją taip vadina visi kiti. Kai pradėjau dirbti prie pirmojo savo albumo klausiausi A Tribe Called Quest ir daug kitų 90-ųjų hiphopo grupių. Neturėjau tikslo sukurti chillout žanro įrašą. Manau, kad žmonės tiesiog nusprendė, kad mano muzika jiems skamba būtent taip.

Aš labai pasikeičiau – tiek mano muzikinis skonis, tiek mano paties kuriama muzika. Pavyzdžiui šiuo metu labiausiai domiuosi UK Bass scena ir eksperimentine house muzika. Tiesiog, per 10-metį žmonių skoniai keičiasi. Turbūt ir pats dabar nebesiklausai tos muzikos, kurios klauseisi prieš 10 metų.

Prieš 10 metų klausydavausi Blink-182.

Na štai, prašom. Įtariu, kad dabar jų jau nebesiklausai.

Nebent pagautas nostalgijos.

Taip, nebent. Tad ir aš tiesiog negaliu vis kurti tokios pačios muzikos. Jei žmonės nori, kad vėl sukurčiau tokį albumą, kaip mano pirmasis… Aš tiesiog to negaliu. Kartais žmonės sako, kad „na, man labiau patinka senos dainos“. Bet aš negaliu vėl rašyti tokių dainų kaip prieš 15 metų, tai niekam nebūtų įdomu.

Prieš daugiau nei trejus metus pakeitei savo gyvenamą vietą iš Jungtinės Karalystės į JAV, Niujorką. Ar tai kaip nors pakeitė ir tavo kūrybą?

Ne. Pasaulis nėra toks didelis, koks būdavo anksčiau. Dėka interneto, nemanau, kad geografija turi tokią didelę įtaką muzikai, kokią kažkada turėjo. Nėra tokio dalyko, kaip „Niujorko garsas“. Gali groti įrašą Londone ir tuo pat metų žmonės jį girdės San Franciske. Be to, aš labai daug keliauju, beveik niekada nebūnu namuose. Labai dažnai būnu Londone, dar kur nors kitur. Tikrai nėra taip, kad persikėliau į Niujorką ir niekada daugiau nebemačiau Anglijos. Galbūt aš tiesiog dar nespėjau ramiai pabūti Niujorke taip ilgai, kad šis miestas man padarytų įtaką.

Pradėjai kurti muziką dar iki interneto bumo. Kaip vertini interneto įtaką elektroninei muzikai? Viena vertus, dabar kiekvienas gali sukurti ir išleisti albumą neišėjęs iš savo kambario. Tačiau dėl to atlikėjams dabar yra sunkiau prasimušti, turint omenyje kiek daug muzikos yra aplink. Debiutuojantiems atlikėjams labai lengva joje paskęsti.

Kai pradėjau kurti, viskas buvo taip: jeigu nori išleisti savo muziką, turi gauti kontraktą su leidybine kompanija. Dabar tai nėra būtina, gali įrašus talpinti tiesiog SoundCloud profilyje. Aš manau, kad tai yra puiku – visi kūrėjai dabar yra vienoje fronto linijoje.

Be to, kurti muziką dabar yra daug pigiau. Anksčiau vien noro kurti neužtekdavo – turėjai nusipirkti daugybę įvairiausios technikos. Dabar žmonės, kurie turi puikių muzikinių idėjų, gali jas realizuoti. Seniau dalis jų nebūtų galėję tai padaryti, nes neturėtų studijos ir kitų įrašams reikalingų dalykų.

Kiekvienas turintis nešiojamą kompiuterį gali sukurti albumą, kuris būtų parduotas platininiu tiražu ar laimėtų Grammy. Niekas nėra nustumtas į šalį. Tai yra geras pokytis.

Ką patartum jauniems elektroninės muzikos kūrėjams, norintiems sulaukti sėkmės šiandieninėje muzikos rinkoje?

Nesistenkite tapti kieno nors dalimi. Kurkite savo. Kurkite tokią muziką, kuri ateina iš jūsų, kaip žmogaus o ne iš apmąstymų, kokią muziką reikėtų kurti. Jei kurdamas muziką nori, kad ji patektų į kokią nors jau egzistuojančią sceną, tai nebus įdomu. Reikia bandyti sukurti ką nors kitaip. Ką nors savo. Tai yra pats svarbiausias dalykas.

rsz_1delfi_logo