Alcest – Shelter (2014, Prophecy Productions)

Alcest - Shelter

Literatūra ir menas // 2014 m. sausio 31 d., Nr. 5 (3459)

Nėra uždaresnio muzikos žanro nei metalas. Metalistų bendruomenė – visiškai individuali ląstelė margame muzikos žemėlapyje, branginanti savo konservatyvią kultūrą ir nepageidaujanti joje svetimkūnių. Kai, pavyzdžiui, rokas flirtuoja su visais žanrais nuo hiphopo (Linkin Park, Bloodhound Gang) iki pop (P!nk, Maroon 5), metalas, nors ir turėdamas dešimtis subžanrų, išlieka apribotas griežtų stilistikos rėmų, o absoliuti dauguma sunkiosios muzikos klausytojų yra kiti metalistai.

Šis narvas – pačių metalistų susikurtas. Oponuoti aplink esančiai muzikai yra viena pamatinių metalo muzikos idėjų, be kurios šis žanras apskritai neegzistuotų. Vis dėlto atsiranda grupių, kurioms norisi platesnio horizonto. Savo ruožtu atsiranda su sunkiąja muzika nieko bendra neturinčių žmonių, kurie šias grupes pasitinka išskėstomis rankomis. Kartais tai nežada nieko gero: prisiminkime keiksmažodžių, tiesmukų gitarų rifų ir suaugusių vyrų, dainuojančių apie paauglišką maištą prisotintą nu-metal su tokiomis grupėmis kaip Limp Bizkit ar P.O.D.

Tačiau šiuo metu esame daug žavesnio proceso liudininkai: pasaulis atranda metalo grupes, kurios muzikoje naudoja shoegaze ir postroko elementus, taip sukurdamos vis dar labai sunkų, bet metalo muzikai neįprastai atmosferišką, melodingą ir optimistišką skambesį. Tokį, koks gali patikti ir jūsų sesei, ne tik vaikinui ilgais plaukais ir juodu paltu. Šios tendencijos pradininkai – amerikiečiai Deafheaven, kurių pernai išleistas albumas Sunbather išvedė grupę iš pogrindžio, sužavėjo kone visus pagrindinius muzikos leidinius ir tapo geriausiai kritikų vertinamu 2013-ųjų albumu pasaulyje.

Praėjusią savaitę Vilniuje triuškinantį koncertą surengę prancūzai Alcest su naujuoju albumu Shelter žengė dar toliau: 2000-aisiais susibūrusi, vienais kertinių post-black metalo atstovų laikyta grupė išleido albumą, kuriame nuo sunkiosios muzikos skambesio nubėgta taip toli, kad jo tiesiog nebeliko. Shelter yra labai šviesus, nostalgiškas ir romantiškas įrašas, kartais skambantis kaip Sigur Rós (nenuostabu –­ Shelter prodiusavo būtent šios grupės prodiuseris), kartais – netgi kaip U2. Bet niekur –­ kaip Burzum ar kiti black metalo pionieriai.

Tai nereiškia, kad rezultatas visada džiugina. Shelter tikrai ne stipriausias darbas grupės diskografijoje – greta ankstesniųjų albumų, ypač pirmojo Souvenirs d’un autre monde, jis atrodo kiek vaikiškai. Tarsi individualų skambesį jau radusi grupė vėl bandytų išrasti dviratį, nors ir su senuoju dar buvo galima numinti toli.

Tačiau šis albumas yra labai svarbus tiek pačios grupės karjeroje, tiek šiuolaikinėje sunkiosios muzikos istorijoje. Juo Alcest įrodo, kad jeigu nori, gali nepaisyti nei žanro standartų, nei lūkesčių, susijusių su tavo ankstesne kūryba ir bendruomene, iš kurios atėjai. Kad gali tiesiog kurti tokią muziką, kokią nori kurti. Tai yra atviras menininko –­ o Alcest praktiškai yra vieno menininko, multiinstrumentininko Neige kūrinys – pareiškimas, kad ribos yra tik tokios, kokias pats sau nustatai.

Sunkiajai muzikai tai yra galutinis įtvirtinimas, kad metalo kultūros perkūrimas ir eksportavimas visiškai naujiems, kitokios muzikos klausytojams ne tik tęsiasi, bet ir įgauna naują pagreitį. „Tikrus” metalistus visa tai siutina: jau Deafheaven su hipsteriška vokalisto šukuosena ir rožiniu albumo viršeliu sulaukė daugybės jų kritikos, kad neva neteisingai reprezentuoja metalo muziką masėms ir kad apskritai tai daro. Tačiau Deafheaven bent jau skambėjo kaip metalas. Tuo tarpu Shelter į tai net nepretenduoja ir tuo didžiuojasi.

Ir vis dėlto, turint omenyje ankstesnę Alcest muziką, didelė tikimybė, jog būtent dėl Shelter naujieji grupės gerbėjai – o jų neabejotinai bus – pradės domėtis sunkiąja muzika. Anksčiau jie to nedarė, nes neturėjo laidininko. Dabar turi. Ir jeigu kažkam šis jau ne be metalo muzikos įrašas bus vartai į asketišką sunkiosios muzikos pasaulį –­ tiek jiems, tiek pačiai sunkiajai muzikai bus tik geriau.

Shelter @ Spotify