Biffy Clyro: Geriausias patarimas jaunoms grupėms – neklausyti patarimų

James Johnston, Biffy Clyro (c) Justė Urbonavičiūtė

DELFI.lt // 2013 m. lapkričio 12 d.

„Jei kiekvieną kartą išgirdęs, jog rokas mirė, gaučiau po svarą, būčiau milijonierius“, – sako man James Johnston, Škotijos roko grupės Biffy Clyro bosistas. Šiųmetis jų albumas Opposites pakilo iki pirmosios vietos Jungtinėje Karalystėje, o bene įtakingiausio šalies muzikos žurnalo NME apdovanojimuose Biffy Clyro šiemet pripažinta geriausia britų muzikos grupe. Vakar jie surengė debiutinį konertą Rygoje, buvusiame kino teatre Palladium.

Bekompromisiu atsidavimu savo muzikai garsėjanti ir ne vieną Geriausiai gyvai grojančios grupės apdovanojimą gavusi Biffy Clyro trijulė Rygoje pateisino aukštus lūkesčius. Į sceną žengę be marškinėlių muzikantai prakaitą liejo jau nuo pirmosios dainos. Sumaniai derindami himniškas roko dainas iš juos išgarsinusių paskutinių trijų albumų ir ankstyvojo, aštresnio ir dar alternatyvesnio karjeros etapo kūrinius Biffy Clyro surengė triuškinantį koncertą. Tokį, koks dabartinėje populiariojoje muzikoje, kurioje karaliauja elektroninė muzika, pop ar hiphopas, atrodo bene archajiškai, bet dėl to grupės gerbėjams teikia tik dar didesnį pasitenkinimą.

Dar 95-aisiais karjerą pradėję trys vaikystės draugai kartu likę lig šiol. Nenorėdami būti kaip kitos to laikmečio britų grupės, jie domėjosi amerikietiška roko muzika, grojo garsiau, galingiau ir energingiau nei Oasis ir kitų britpopo kūrėjų įkvėpti jų bendraamžiai. Komercinio pripažinimo reikėjo laukti net iki 2007-ųjų – tik tada, po albumo Puzzle pasirodymo Biffy Clyro tapo žinomi ne tik užkietėjusiems roko fanams.

Lėtai, bet užtikrintai judėdami į priekį, įveikę grupės būgnininko alkoholizmo problemą, Biffy Clyro dabar yra karjeros viršūnėje. Prieš porą metų jie grojo pagrindiniame britų stadione Wembley, šiemet buvo svarbiausia britų festivalio Reading, kasmet pritraukiančio beveik 90 tūkst. melomanų, grupė.

Dabar Biffy Clyro tikslas – plėsti gerbėjų ratą ir už Jungtinės Karalystės ribų. Baltijos šalys jiems yra nauja stotelė. 2011-aisiais grupė surengė debiutinį koncertą Taline, šiemet atėjo eilė Rygai. Vilniaus jų tvarkaraštyje kol kas nėra, tačiau gali būti, kad tai – tik laiko klausimas.

Simon Neil, Biffy Clyro (c) Justė Urbonavičiūtė
Simon Neil, Biffy Clyro (c) Justė Urbonavičiūtė

Likus porai valandų iki pasirodymo, kai į sceną ruošėsi koncertą apšildžiusi daug žadanti britų indie folkloro kompanija Dry The River, užkulisiuose susitikau su Biffy Clyro bosistu ir pritariančiu vokalistu James Johnston.

Vakar koncertavote Taline, šiandien laukia koncertas Rygoje. Gera žinoti, kad pradedate užsukti ir į Baltijos šalis – čia vis dar atvyksta palyginti nedaug šiuolaikinių muzikos grupių.

Būtent todėl koncertai čia yra labai intriguojantys. Visada įdomu aplankyti tai, kas dar nėra atrasta. Kai grįžęs namo sutinki pažįstamų grupių narius, su jais kalbamės: „Na tai, koks gi jausmas koncertuoti Japonijoje? O koks Amerikoje?“ Bet niekas nepasako, koks jausmas yra nuvykti į Baltijos šalis. Tai yra nauja patirtis.

Kokia tai patirtis jūsų grupei?

Mums čia yra nuostabu. Abu koncertai kol kas buvo labai smagūs. Kai kuriose šalyse publika yra tylesnė, labiau save tausoja. O čia klausytojai pasileidžia plaukus ir nori pasilinksminti.

Žinoma, pažinti pačias šalis, jų kultūrą yra sunkiau. Šiandien šiek tiek pasivaikščiojau po Rygą, bet nesuspėjau visko pakankamai pamatyti – tam reikia daugiau laiko, atvykti bent kelis kartus. Daug sužinai ir, pavyzdžiui, kalbėdamasis su taksi vairuotojais. Kol kas čia taksi mums dar neprireikė.

Bet dėl to ir smagu būti grupėje: kasdien aplankai vis naują šalį ir visada randi kažką naujo, taip pat pamatai tai, ką dar reikėtų atrasti vėliau. Galbūt pasibaigus koncertui man norėsis kalbėti dar kitaip, bet dabar mes tikrai laimingi, kad čia esame.

Pastarieji keli metai nėra palankūs roko muzikai – šis žanras yra praradęs komercinį susidomėjimą ir laikosi praktiškai ant senųjų žvaigždžių. Naujos grupės mieliau groja sintezatoriais, nei gitaromis. Tačiau naujausias jūsų albumas pakilo iki pirmosios vietos Britanijoje. Ar tai reiškia, kad žmonėms vis dar reikia roko muzikos?

Mes pasirinkome roką ne todėl, kad jį groti buvo „kieta“, bet todėl, kad norėjome būti dalimi ko nors neįprasto. Norėjome klausytis kitokios muzikos, nei žmonės mūsų mieste. Kai esi paauglys, norisi susikurti identitetą, kuris būtų kitoks nei tavo tėvų ar tavo kaimynų. Manau, kad tas pats galioja tikriems roko gerbėjams ir muzikantams visame pasaulyje. Jie negalvoja, kaip tapti įžymiais, ar komerciškai sėkmingais.

Roko muzika visada buvo ir visada bus. Kartais ji yra madinga, jos atlikėjai dedami ant žurnalų viršelių. Kartais ne. Tiesiog, žurnalų ar radijo stočių kūrėjai visada yra greta naujausių tendencijų, nes jiems reikia, kad žurnalai būtų perkami, o radijo stotys – klausomos.

Nuo tada, kai mes pradėjome, roko muzika kelis kartus išėjo iš mados ir vėl į ją grįžo. Daugybę kartų girdėjau žmones sakant, kad „rokas mirė“. Jei kiekvieną kartą tai išgirdęs gaučiau po svarą, būčiau milijonierius.

Bet, tiesą sakant, man visa tai nelabai rūpi. Mums pasisekė pakilti iki pirmosios vietos. Tai buvo didžiulis siurprizas, dėl kurio esame be galo laimingi. Bet tai nėra svarbiausias dalykas mūsų gyvenimuose. Kurti muziką ir jausti malonumą tai darant yra svarbiau.

Karjerą pradėjote dar 1995-aisiais, tačiau jūsų grupė išpopuliarėjo tik po 2007 m. išleisto albumo Puzzle, o pasauliniu mastu tapote žinomi tik pastaraisiais metais. Iš kur sėmėtės kantrybės taip ilgai laukti sėkmės? Daugelis grupių per tiek metų tiesiog išyra.

Kai tik pradėjome, mums nerūpėjo būti komerciškai sėkmingais. Puikiai supratome, kad uždirbti iš muzikos ir tapti žinomais yra labai sudėtinga, tačiau tai ir nebuvo mūsų tikslas. Mes tiesiog įrašėme vieną albumą, kitą, daug koncertuodavome. Mastai vis augo, pavykdavo koncertuoti vis didesnėse vietose, atsivėrė nauji festivaliai.

Nebuvo taip, kad mes tiesiog lauktume, kol kažkas nutiks. Visą laiką stengdavomės atiduoti savo jėgas ir pasilinksminti, net jei į koncertą ateidavo 100 žmonių. Niekada negalvojome kad: „Gerai, palaukime kitų metų, o tada jau tikrai pradėsime viską daryti rimtai.“ Kantrybė šiuo atveju net nebuvo tokia svarbi, nors iš šono žmonėms gali atrodyti ir kitaip.

Vis dėlto, daugelis jaunų muzikantų nori visko čia ir dabar. Ką patartumėte grupėms, kurios tikisi išgarsėti greitai?

Neturiu patarimo. Jei nori greitai išgarsėti – aš nežinau, kaip tai padaryti. Bet geriausias patarimas jaunoms grupėms yra neklausyti patarimų. Reikia rasti savo kelią.

Išskirtinis Biffy Clyro bruožas – ypač energingi koncertai. Iš kur semiatės jėgų kiekvieną kartą atiduoti visą save publikai?

Mes visada buvome tokie. Kai tik pradėjome koncertuoti, labai jaudindavomės, dėl to tiesiog nulenkdavome galvas ir grodavome taip galingai, kaip tik galime. Bet ilgainiui pamatėme, kad žmonės mus pamėgo, kad jie važiuoja ilgą kelią, kad mus pamatytų, išleidžia pinigus pirkdami bilietą, skiria mums dėmesį. Tai yra nuostabu. Dėl to mažiausia, ką galime padaryti – surengti gerą pasirodymą, kad tie žmonės liktų patenkinti. Kiekvienas koncertas gali būti paskutinis šansas tai padaryti.

Esate iš Škotijos, tačiau jūsų muzika skamba labai amerikietiškai. Kas tai lėmė?

Tiesą sakant, kuo labiau augame, tuo labiau mums patinka britų muzikos grupės. Bet kai buvome paaugliai…. Tuo metu, karaliavo Blur, Oasis ir kitos panašios britpoo grupės. Jos niekada nekėlė mums žavesio. Jų muzika atspindi tai, kas Britanijoje vadinama lad cultureVaikinų kultūra. Mums tai buvo nepriimtina. Klausėmės amerikietiško indie roko, mūsų herojai buvo iš ten, mes norėjome skambėti kaip jie.

Paauglystėje aš tiesiog nekęsdavau Oasis, nekęsdavau tų vertybių, už kurias jie stovėdavo. Bet vėliau supratau, kad tos grupės įvaizdis labiau yra sukurtas jos fanų, o ne pačios grupės. Kad tai yra labiau kultūrinis reiškinys, negu muzikos grupė. Bet tai vis tiek paaiškina, kodėl mes skambame labiau amerikietiškai, nei britiškai.

Jūs turite Nr. 1 albumą Britanijoje, esate groję tūkstantinėms minioms festivaliuose, su savo koncertais aplankę daugybę šalių. Scenoje esate jau beveik 20 metų. Ar vis dar turite ko siekti?

Norime, kad ta kelionė, kurią patyrėme Britanijoje, patirtume ir kitose šalyse. Norėtume vis sugrįžti ir čia, į Baltijos šalis, suburti čia daugiau klausytojų. Suprantu, kad tai truputį prieštarauja tam, ką sakiau anksčiau. Bet aš turiu omenyje jausmą, kai žmonės tampa dalimi mūsų mažo pasaulio. Taip, mes sulaukėme komercinės sėkmės, bet manome, jog viską padarę tarsi pro galines duris, ne taip, kaip daugelis kitų grupių. Būtų šaunu, jei tai pavyktų padaryti vis kitoje šalyje.

Daug žmonių ir Britanijoje galvojo, kad mes nesame pakankamai geri, pavyzdžiui, kad būtume pagrindinė Reading festivalio grupė. Norėčiau ten sugroti dar kartą – kad įrodytume žmonėms, jog tai nebuvo atsitiktinumas. Kad mes galime tai pakartoti.

Bet vis dėlto, pasitenkinimas tuo, ką darai, yra svarbiausias dalykas. Gyvenimas už grupės ribų kartais gali būti sunkus, todėl mūsų geriausias laikas – grupėje.

rsz_1delfi_logo