Positivus’13: Stipriausias lig šiol

The xx (c) Justė Urbonavičiūtė
The xx (c) Justė Urbonavičiūtė

DELFI.lt // 2013 m. liepos 22 d.

Festivalį Positivus kaskart tekdavo palikti su ta pačia mintimi: reikėtų dar bent vieno vakaro. Vos įsijausdavai, ir tos pora muzikinių dienų miško apsuptame Latvijos pajūryje Salacgrivoje (Imagine Dragons vokalisto nuo scenos ištartais žodžiais, „taip turbūt atrodo rojus“) pasibaigdavo.

Šiemet buvo kitaip. Septintą kartą rengdami festivalį organizatoriai įgyvendino seniai brandintą norą Positivus prailginti nuo penktadienio, iki pat sekmadienio nakties.

Papildoma diena reiškė, jog reikės pakviesti daugiau grupių ir tikėtis, kad jų pamatyti susirinks daugiau žmonių. Bet rizika pasiteisino: kol kas neoficialiais duomenimis jau pirmąją dieną į Positivus susirinko 20 tūkst. žmonių, nors tądien dar nebuvo grojusi nė viena iš pagrindinių festivalio grupių: mileniumo kartos britų herojai The xx, jiems visapusiškai opoziciški, jau 45 savaites JAV Billboard roko albumų tope besilaikantys, ir vis dar pirmoje vietoje esantys Imagine Dragons ir stipriausias kada nors Positivus viešėjęs vardas, beveik mitologinis postroko kolektyvas iš Islandijos Sigur Rós.

Elektronika? Ačiū ne, duokite gitarų

Kasmet kryptingai formavęs savo savo tarptautinę, iš visų trijų Baltijos šalių melomanų sudarytą publiką, Positivus išsikristalizavo: čia renkasi tie, kurie gyvena šios, o ne vakar dienos grupėmis, tačiau pageidautina, kad jos grotų gitaromis ir būtų atvykusios iš Jungtinės Karalystės.

Tai gerai iliustravo pirmoji festivalio diena, kai alternatyvios muzikos žiniasklaidos numylėtas ir tūkstančius fanų visame pasualyje turintis Kanados agresyvios elektronikos duetas Crystal Castles nesulaukė nei pusės tiek ovacijų, kaip po jų grojusi nuspėjamai tvarkinga, bet vasariškai šilta ir pozityvi indie komanda iš Londono Noah and the Whale.

Crystal Castles (c) Justė Urbonavičiūtė
Crystal Castles (c) Justė Urbonavičiūtė

Dar didesnį pozityvios muzikos triumfą buvo galima stebėti šeštadienio vakarą, kai grojo Imagine Dragons. Vėluojantieji į jų koncertą bėgo prie scenos nuo pat festivalio vartų, o finalinę koncerto dainą „Radioactive“ galima oficialiai įvardyti šių metų Positivus himnu. Publika mintinai žinojo kol kas vienintelio, bet fantastiškai sėkmingo drakonų albumo dainas, o grupės vokalisto veidą visą koncertą puošė nesuvaidinta nustebimo („Iš kur mes turime tiek fanų šioje šalyje prie kažinkokios jūros?!..) šypsena. Pasirodymo pabaigoje muzikantai pažadėjo, kad tai yra tik ilga jų ir Latvijos draugystės pradžia. Nebuvo pagrindo netikėti – tokio bekompromisio palaikymo festivalyje nesulaukė nė viena kita grupė.

Imagine Dragons (c) Justė Urbonavičiūtė
Imagine Dragons (c) Justė Urbonavičiūtė

„Ar žinojai juos prieš pusmetį?“, – paklausiau Imagine Dragons koncerte sutikto draugo. „Ne“, – atsakė. „Įtariu, kad 80 proc. ten plojančių žmonių taip pat.“

Imagine Dragons yra puikus įrodymas, kaip greitai socialinių tinklų ir, žinoma, gerai parašytų dainų pagalba grupė gali užsiauginti savo fanų bazę. Kiek ilgai jiems pavyks ją išlaikyti – klausimas rimtas, bet ateičiai. Šiuo metu svarbiausia, kad Positivus pavyko grupę pakviesti būtent tada, kai ji yra savo ankstyvojo karjeros etapo pike – dabar.

Noah and the Whale (c) Justė Urbonavičiūtė
Noah and the Whale (c) Justė Urbonavičiūtė

Sekmadienį analogišku laiku grojusieji Two Door Cinema Club užkūrė dar vieną gitarinę sauną. Sugrįžusi į festivalį po penkerių metų Šiaurės Airijos trijulė atrodė kiek nusilpusi nuo nesibaigiančių koncertų, bet jų pirmojo albumo hitai „I Can’t Talk“ ar „Undercover Martyn“ buvo tiesiog per daug geri, kad minia jiems atsispirtų.

Two Door Cinema Club (c) Justė Urbonavičiūtė
Two Door Cinema Club (c) Justė Urbonavičiūtė

Svarbiausi koncertai – išskirtinai jautrūs, tamsūs ir ramūs

Positivus myli pozityvią muziką, tai faktas juodu ant balto. Tačiau šiemet festivalyje ypač svarbias pozicijas užėmė ir šaltos kaip jūrinis Salacgrivos oras grupės. Būtent The xx ir Sigur Rós – skirtingų filosofijų, skirtingų žanrų, bet panašaus tamsumo kolektyvai buvo svarbiausi kaltininkai, kodėl tie dešimtys tūkstančių žmonių čia apskritai susirinko.

Sigur Rós, vienos įspūdingiausiai gyvai koncertuojančių mūsų laikmečio grupių, net nekyla pirštai vertinti. 12 žmonių scenoje, per tiek metų neblėstantis vokalisto Jónsi balsas, triuškinantis būgnininkas, atskirų filmų vertos vizualizacijos. Tai buvo daugiau nei grupė, grojanti daugiau nei muziką ir pristačiusi ją šou, kuris buvo daugiau nei koncertas. Įprastinį grojaraštį papildę šiemet išleisto atšiauriausio savo karjeros albumo Kveikur kūriniais Sigur Rós užhipnotizavo ir nepaleido visas pusantros valandos. Minia buvo išskirtinai rami, o muzikantai – išskirtinai susikaupę. Jónsi su publika pasisveikino tik po pirmosios koncerto valandos, o tada iškart vėl grįžo į savo muzikinį kosmosą.

Vieno iš kūrinių metu scenos ekranų operatoriai kameras nukreipė į tą vakarą visu ryškumu spindėjusią mėnulio pilnatį. Sunku įsivaizduoti geresnį šviesos šaltinį šio kolektyvo muzikai. Sigur Rós grojo taip, tarsi būtų ne iš Žemės. Iš mėnulio? Taip, jau arčiau.

The xx buvo panašiai arti kosmoso, tačiau nukeliavę ten daug kukliau. Jų šou – minimalistinis ir tylus, iš trumpų numerių sudarytas. Jei kažko jų muzikoje buvo galima atsisakyti, tai ir buvo padaryta. Vis dėlto, koncerte grupė pasirodė daug ritmingesnė, nei esame ją įpratę girdėti albumų įrašuose: vienas didžiausių šiandienos britų elektroninės muzikos talentų, grupės narys Jamie xx dalį dainų papildė masyviais sintetiniais bytais, kitas – būgnų partijomis.

Kita vertus, net ir adaptavę savo muziką festivaliams, The xx vis tiek išliko be galo intymūs, atviraširdiškiški ir ne per įkyriai dramatiški. Šviečiant violetiniams lazeriams, jie užbaigė savo pasirodymą vienu iš publikos labiausiai lauktų kūrinių, krištolinio trapumo „Angels“, tūkstančiui fanų choru kartojant dainos žodžius „love, love, love“. Šis festivalis dar niekada neturėjo tokios ramios pabaigos, bet tai – joks priekaištas.

Pavydėtini vidutiniokai

Gyvybiškai svarbūs elementai, kuriuos turi Positivus komanda ir kurių dažnai pristinga festivalių organizatoriams Lietuvoje yra geras skonis ir pojūtis, kuo tarptautinė muzikos bendruomenė gyvena būtent dabar.

Šių metų Positivus tvarkaraštis buvo nusėtas perspektyviais muzikos naujokais: neišsemiamą aštraus britų indie roko tradiciją tęsiantys, vieną prakaituočiausių festivalio koncertų sugroję Palma Violets vaikinai, sentimentaliai, bet labai šiltai pasirodę ramūs dainiai taip pat iš Jungtinės Karalystės Tom Odell ir Michael Kiwanuka, Icona Pop megahito „I Love It“ bendraautorė, bet ne mažiau intriguojančių savo dainų turinti londonietė Charli XCX, rafinuotą šou paruošęs 60-ųjų rokenrolą ir šiandienos pop muziką į šį tą visiškai nauja sujungiantis atlikėjas iš Naujosios Zelandijos Willy Moon. Nenuvylė ne vienas.

Michael Kiwanuka (c) Justė Urbonavičiūtė
Michael Kiwanuka (c) Justė Urbonavičiūtė

Greta naujokų stipriai atrodė jau ne vieną festivalių vasarą sugroję danų indie ansamblis Efterklang, modernaus roko grupė iš Kanados Suuns, Kalifornijos šokių aikštelių užpildytojai !!!, Salacgrivoje groję tiesiog su apatiniais, JAV indie publikos favoritas, iš pažiūros anti-estetišką (meškino šokio judesiai, grojaraštis, kuriame supintos Gus Gus’iška elektronika ir Elton John’iškos baladės, pagardintos žodžiais I am the greatest mother*ucker that you’re ever gonna meet.), bet įsigilinus – atvirą, tamsų ir viską susumavus, bene originaliausią Positivus pasirodymą surengęs John Grant.

Suuns (c) Justė Urbonavičiūtė
Suuns (c) Justė Urbonavičiūtė

Jei festivalio vertė būtų matuojama formule, didžiausią reikšmę joje turėtų ne hedlaineriai, o tie atlikėjai, kurie festivalyje yra laikomi vidutiniokais. Gali pakviesti vieną, dvi žvaigždes, tačiau būtent vidutiniokai parodo, ko tavo festivalis išties vertas. Positivus vidutiniokai šiemet buvo aktualūs, skoningi, pasiūlantys muzikai naujovių ir dėl to išliksiantys įdomūs ir rytoj. Taip, kaip gerame festivalyje ir turi būti.

Lietuvos grupių – daugiau nei bet kada anksčiau

Kalbant apie Positivus, būtina suprasti šio festivalio vertę būtent Baltijos šalių muzikai. O ji – didžiulė. Kartu su estų Talino muzikos savaite, tai yra svarbiausias muzikinis renginys Latvijos, Lietuvos ir Estijos grupėms. Patekimas į jį yra viešas pripažinimas, stiprus įrašas į grupės CV ir šansas praplėsti savo auditoriją.

Lietuvos grupių ir atlikėjų šiemet festivalyje buvo daugiau nei bet kada anksčiau – šeši. Positivus organizatoriai parodė, kad dabartinę pietų kaimynų muziką pažįsta gerai: Without Letters, Rasabasa, Fingalick ir kiti į šių metų festivalį pakviestieji yra tie vardai, kurie gerai reprezentuoja dabartinę Lietuvos muziką, net jei pati Lietuva jų dar neatradusi.

Rasabasa (c) Justė Urbonavičiūtė
Rasabasa (c) Justė Urbonavičiūtė

Kaip bebūtų keista, kaskart girdint priekaištus, kad Lietuvos grupių muzika yra neoriginali, greta taip pat savo klausytojų festivalyje ieškojusių Estijos ir Latvijos grupių, Lietuvos atstovai išsiskyrė būtent originalumu. Visame festivalyje nebuvo antros tokios grupės, kaip XXI a. post-punk’ą kuriantys elegentiškai tamsūs Deeper Upper ar postroko ribas išbandantys kiti vilniečiai Without Letters.

Analogų neturėjo ir šiemet jau antroje pagal dydį festivalio scenoje pakviesti koncertuoti synthpop, shoegaze ir daug šiems artimų stilių derinantys „Rasabasa“. Šįkart, priešingai nei paskutinio Lietuvos-Norvegijos ketverto pasirodymo Talino muzikos savaitės metu nebuvo jokių techninių nesklandumų – atnaujintas, dar daugiasluoksniškesnis ir labiau elektrifikuotas grupės garsas skambėjo švariai ir buvo atliktas užtikrintai, tarsi jokios koncertinės pauzės šiuo metu prie būsimo albumo studijoje dienas ir naktis leidžiantys muzikantai nebūtų turėję.

Bravo, Latvija

Susikoncentravę į artistus organizatoriai primiršo, kad festivalio patirtis žiūrovams – tai ne tik koncertų klausymas, bet ir grįžimas į palapinę ir sunkus kėlimasis ryte iš jos. Jei Positivus koncertinė programa buvo sudėliota trijų dienų festivaliui, tai palapinių miestelis buvo pasiruošęs tik dviem ir perpus mažiau žmonių aplankytoms. Naktimis ir rytais festivalininkų laukė viso labo vienas dušų kompleksas su pabaigos nematančia eile, keli nuolat užimti biotualetai, keli perpildyti konteineriai, jokių šviesų naktį nuėjus tolyn nuo palapinių miestelio vartų. Solidžiam festivaliui, o Positivus tokiu neabejotinai nori būti – per mažai.

Tačiau skurdus kempingas ir buvo vienintelis išties rimtas priekaištas festivaliui. Paprastai festivalininkai mėgsta papykti ir ant oro, bet šiemet Salacgrivoje nutiko kažkas stebuklingo. Buvo nusiteikta blogiausiam: kiekvieną dieną turėjo lyti, vieną – ir žaibuoti, sakė prognozės. Tačiau lijo tik penktadienio rytą kertant Lietuvos-Latvijos sieną ir šeštadienio rytą, gaivinančiai, o ne slegiančiai. Botai taip ir liko neapsiauti, o lietpalčiai nesušlapę.

Sekmadienio vakarą prie pianino sėdintis Tom Odell pristatė labai gražią, publikos muilo burbulais ir plakatais „Tom Odell, You’re a Model“ palydėtą programą, jūrinis vėjas buvo aprimęs, dangus giedras, o saulė ne per šilta. Aplinkui – medžių žaluma ir daug gražių žmonių. Galbūt Imagine Dragons vokalistas išties buvo teisus – daugeliu momentų Positivus tikrai leido pasijusti esant arti rojaus. Tai jokia naujiena šiame, išskirtinai savo pavadinimą pateisinančiame festivalyje. Tačiau šiemet, dėl stipriausio, nors ir ne pozityviausio lig šiol grupių sąstato, ir trijų, o ne dviejų dienų koncertų, tokių momentų buvo daugiau nei bet kada anksčiau. Bravo, Latvija.

rsz_1delfi_logo