Lana Del Rey: iliuzija, bet aukščiausio lygio

Lana Del Rey Vilniuje
Lana Del Rey

DELFI.lt // 2013 m. birželio 5 d.

Išvažiuoti į koncertą neskubant, nes „vis tiek vėluos“, o ir „žmonių daug nebus, nes visi Kaune pas Claptoną“ nebuvo gera idėja. Apšildantys Golden Parazyth pasirodymą pradėjo lygiai aštuntą, o žmonių buvo tiek, kad beieškant vietos automobiliui reikėjo sukti ratus šalia arenos esančio Ozo aikštelėje.

Nieko tokio. Daug blogiau, jei tuščių vietų būtų buvę.

Lanos Del Rey koncertas Vilniuje buvo tiek pat maloniai netikėtas, kiek rizikingas. Taip, ji yra viena labiausiai linksniuojamų pop muzikos atlikėjų iškilusių šiame, dar tik įsibėgėjančiame dešimtmetyje, taip, jos klipai YouTube peržiūrėti dešimtis milijonų kartų, taip GQ išrinko ją metų moterimi, taip <…>.

Bet visa tai toli gražu negarantuoja, kad ji yra kažkas Lietuvoje. Bandymai numatyti mūsų publikos reakciją į užsienio muzikos žvaigždes, jei tai ne laiko ir ankstesnių koncertų patikrinti Bryan Adams ar Sting, yra rusiška ruletė. Kartais galima išlošti – prisiminkime į Lietuvą vis sugrįžtančius ir vietos publikos netikėtai pamiltus britus Hurts. Bet galima ir skaudžiai nudegti, kaip kad dar šiemet nutiko Kaune, kai į roko legenda laikomo gitaristo Slash koncertą susirinko tik ketvirtadalis arenos.

Vis dėlto, atrodo, kad su Lanos Del Rey koncertu viskas buvo tvarkoje. Nesutrukdė nei tą patį vakarą Kaune grojęs ir nemažai klausytojų perėmęs kultinis gitaristas Eric Clapton. Eilė patekti į koncertą išsirikiavo iki pat greta stovinčios krepšinio arenos. Viduje laisvų vietų buvo daugiau nei tie „paskutiniai 500 bilietų“, apie kuriuos vis primindavo Spotify reklamos, tačiau apskritai arenoje buvo ankšta.

Neoficialiais duomenimis, susirinko 8 tūkst. žmonių. Iš pirmo žvilgsnio – pakankamai, kad ateityje sulauktume kitų šviežių tarptautinių muzikos vardų. Ar pakankamai žiūrint į koncerto biudžeto eilutę – lai lieka komercinė organizatorių paslaptis.

Lana Del Rey koncertuose yra ne tas pats, kas vaizdo klipuose ir fotografijose. Mačiusieji tą nelemtą jos debiutą laidoje Saturday Night Live ir daugelį vėlesnių bandymų dainuoti gyvai, turėjo du kartus apsvarstyti, ar verta rizikuoti gadintis atlikėjos įvaizdį matant ją koncerte.

Vis dėlto, praktikavimasis veda link gerų rezultatų. Pasirodymas Vilniuje buvo 34-asis per įtemptą, trečią mėnesį besitęsiantį Lanos Del Rey koncertinį turą po Europą. Pati atlikėja scenoje jautėsi daug užtikrinčiau, nei galėjai tikėtis, o balso nerangumą kompensavo muzikantų, tarp kurių – ir nuostabus styginių kvartetas, profesionalumas. Svarbiausiais pasirodymo momentais visą darbą atlikdavo fanų minia, didžiausius hitus „Born to Die“ ar „Video Games“ dainavusi už atlikėją.

Dauguma klausytojų – paauglės merginos ir jų draugai. Kol jų tėvai ir vyresnieji broliai buvo Kaune, į šį koncertą susirinko išskirtinai jauna auditorija, tarsi scenoje būtų ne 26-erių Lana, o One Direction vaikinai. Koncerto pabaigoje tie laimingieji, kurie suspėjo užsiimti vietas prie pat scenos, literaliai verkė iš džiaugsmo, operatoriams rodant jų veidus visai arenai per ekranus. Lana geras 15 minučių dalino parašus ant fanų atsineštų jos portretų, albumų, koncerto bilietų, fotografavosi jų telefonams, bučiavo į skruostus. Grupė tuo metu grojo įspūdingą outro finalinės dainos „National Anthem“ motyvais.

Matant šį euforišką vaizdą, vis klausiau savęs: iš kur gi tas džiaugsmas? Ką publika Lanoje atranda?

Iš pirmo žvilgsnio, ši atlikėja yra be galo tolima Rytų Europos Lietuvai: ji kuria neišsipildžiusios Amerikietiškos svajonės įvaizdį, dainose referuoja į Elvį, Marilyn Monroe, J. F. Kennedy, James Dean ir kitas JAV ikonas. Įprasta manyti, kad Lietuvos publika yra provinciali ir tarptautinei popkultūrai apatiška.

Bet vakarykštis koncertas parodė, kad tarp jaunosios kartos, bent jau tos dalies, kurių tėvai gali leisti šimtą litų vaikams už bilietą į koncertą, situacija yra iš esmės kitokia: tokių ašarų nesuvaidinsi, lygiai kaip nesuvaidinsi džiaugsmo atlikėjai pasakius, kad dabar gros dainą iš filmo The Great Gatsby. Publika vargu ar pasakytų, kas gi toks yra F. Scott Fitzgerald (tokio paties pavadinimo romano, pagal kurį pastatytas filmas, autorius), bet filmą jie jau matė.

Ir tai yra geros naujienos mums visiems. Galime pašaipiai tuos klausytojus vadinti nesusipratusiais nepilnamečiais, bet geriau jie ieško saves pasaulį atveriančioje Lanoje, nei dažnai neturinčiose ką pasiūlyti vietinese žvaigždutėse.

Bėda tik ta, kad kritikams kaskart kylantis klausimas „ar visa tai yra tikra?“ neapleido ir šįkart. Nuo pat savo pasaulinio debiuto su „Video Games“ Lana Del Rey atrodė labiau robotas nei žmogus. Nenuostabu, kad greitai kilo daug spekuliacijų apie jos galimas plastines operacijas, „nupirktą karjerą“ ir kitus mitus, kurie galbūt yra tiesa.

Matant ją gyvą Vilniuje, įspūdis tik sustiprėjo. Kuo arčiau scenos atsidurdavau, tuo fiktyvesnė dainininkė atrodydavo. Tačiau netikrumas atrodė ne fizinis, o vidinis. Jos lūpos šypsosi ir sako publikai „aš jus myliu“, bet iš akių gali išskaityti tik „patraukite mane iš čia“.

Anksčiau atrodė, kad toks atsainumas tėra įvaizdžio dalis. Dabar, pabuvus koncerte, jauti, kad scenoje išties matai žmogų, kuris nelabai žino, kur ir kodėl jis yra. Ieškoti savęs būnant trečiojoje dešimtyje yra visiškai natūralus dalykas. Tik kai esi scenoje prieš tūkstančius aklai tavimi tikinčių žmonių, tai pasidaro komplikuota.

Kita vertus, publikoje – tokie patys savęs ieškantys ir nerandantys, daug nusivylimų patyrę jauni žmonės, kurie choru traukia „we were born to die“ („mes gimėme numirti“), nes iš tikro taip jaučiasi. Į koncertą įprasta žvelgti kaip į pramogą, bet vakarykštis Lanos Del Rey pasirodymas, nepaisant labai gražaus ir turbūt nuoširdžiausio per visą vakarą finišo su parašų dalybomis, buvo labai liūdnas įvykis.

Kodėl tiek mažai apie muziką? Nes kalbant apie Laną, muzika toli gražu nėra pirmoje vietoje. Ši atlikėja yra reiškinys, kurį formuoja vaizdo klipai, nuotraukos ir „liūdesys yra gražu“ įvaizdis. Kiek tame yra tikrų emocijų, o kiek profesionalaus marketingo, sau turi atsakyti patys fanai.

Pirmose eilėse buvusiesiems dvejonių nekilo, bet atsitraukus nuo scenos pradedi suprasti, kad stebi fantasmagorišką iliuziją. Tačiau ta iliuzija taip profesionaliai sukurta, kad jos laukimas ir mėgavimasis ja buvo visiškai tikri.

rsz_1delfi_logo