Spotify Lietuvoje: malonumas nebepiratauti

DELFI.lt // 2013 m. balandžio 17 d.

Pirmadienį, jau po vidurnakčio, Spotify pradėjo veikti Lietuvoje. Tarsi nieko ir neįvyko – panašiais milijonus legalių dainų siūlančiais muzikos servisais Deezer ir Rdio galėjai naudotis jau gerą pusmetį. Tačiau reikėjo Spotify – seniausio ir žinomiausio iš jų – kad kiltų tikra šventė.

„Sveikinu, draugai“, – rašo bičiulis iš Anglijos, Spotify ten naudojantis jau kuris laikas, ROJUS! – sako kitas, „Negaliu patikėti“, – prideda pažįstamas muzikantas. Antradienio rytą, kur bakstelsi feisbuke, ten – Spotify. Ir visi laimingi, it per Kalėdas.

Tokia reakcija yra dar žavesnė už pačią Spotify atėjimo Lietuvon žinią. Juk, faktiškai, daugiau muzikos aplink mus neatsirado – viską, ką norėdavo, vartotojai gaudavo ir anksčiau: susirasdavo įrašus per The Pirate Bay, Linkomaniją ar kitą torentų puslapį, siųsdavosi į kompiuterį ir klausydavo juos kur nori ir kada nori. Nelegalu, bet muzika skamba, o dar ir nemokamai.

Tačiau džiaugsmas dėl Spotify parodė, kad ne visiems toks robinhudiškumas apšvarinant tarpininką muzikos leidėją, bet kartu nieko nepaliekant ir patiems muzikantams, yra prie širdies. Diskusijoje tarp piratų ir antipiratų yra didelė dalis neapsisprendusiųjų – tų, kurie siunčiasi muziką nelegaliai, bet jaučiasi blogai tai darydami. Jie sako, kad mokėtų už legalų produktą, jei tik veiktų sistema, kuri būtų patogi, užtikrintų, jog dalis jų sumokėtų pinigų pasieks patį atlikėją, o bendra paslaugos kaina būtų logiška.

Užsienio grupės CD už 40 Lt prekybos centre jiems nėra logiška ir neturi būti. Mokėti muzikantams praktiškai tiesiogiai per BandCamp sistemą yra gražu, bet ja naudojasi tik nedidelė dalis, daugiausia nekomercinę muziką grojančių grupių. Naujo David Bowie albumo ten nenusipirksi. SoundCloud? Nuostabi sistema, bet Bowie nerasi ir ten. YouTube – rasi viską, bet tai yra vaizdo, o ne garso platforma.

Iki Deezer, Rdio ir Spotify, šiems žmonėms Lietuvoje buvo tik viena derama alternatyva – Apple muzikos parduotuvė iTunes. Tačiau ji, prieš pusantrų metų į Lietuvą atėjusi ne mažiau revoliucingai, prigijo menkai. Priežastis paprasta: kaina. Nepaisant patogios vartotojo sąsajos, didžiulio muzikos pasirinkimo ir emocinio Apple prekės ženklo svorio, mokėti nuo 0,69 iki 1,29 euro už dainą (daugumoje šalių iTunes kainos yra vienodos) klausytojui Lietuvoje paprasčiausiai per daug. Ypač turint omenyje, kad nuo pat tos dienos, kai įsivedė internetą, jis įprato muziką siųstis nemokamai.

Muzikos klausymosi (streaming) servisai pakeitė žaidimo taisykles. Jie jums neleidžia parsisiųsti dainų ir kaupti jų archyvą savo kompiuteryje, bet pasiūlo tokią kolekciją, kokios patys niekada neturėsite – Spotify ir Deezer turi per 20 mln. dainų, Rdio – per 18 mln. Prieiga prie jų Spotify atveju kainuoja nuo nulio iki 6.99 eurų per mėnesį. Pirmu atveju klausymo valandų skaičius yra apribotas iki dešimties per mėnesį, o atsidarę programą vis matysite Justino Bieberio veidą.

Pasirinkus mokėti maksimalią sumą reklamų nebelieka, atsiranda galimybė dainas perkelti į savo telefoną ar planšetinį kompiuterį, dainų klausymas neribojamas, be to, kas yra itin svarbu – tuo atveju muzikos galima klausytis ir neprisijungus prie interneto.

Yra ir tarpinis variantas – 3.49 euro už klausymąsi be reklamų ir be laiko apribojimų, bet tik prisijungus prie interneto ir tik kompiuteryje (į telefoną ar planšetę dainų perkelti nepavyks).
Du bokalai alaus pigiame Vilniaus bare už galimybę patogiai gauti prieigą prie beveik visos svarbiausios pasaulio muzikos – galbūt tai jau yra logiška kaina?

Klausimas – visiškai rimtas ir nebūtinai atsakomas teigiamai. Juolab kad Spotify turi savų minusų. Dėl licencijų neatitikimo didžiuliame dainų archyve nerasite dalies atlikėjų, pvz. AC/DC, kūrybos. Su lietuviška muzika yra dar liūdniau – arba dėl atlikėjų nenaudai pasirašytų leidybinių sutarčių, arba dėl pačių atlikėjų nenoro, jų kūrybos Spotify kol kas yra mažai.

Galų gale, kaip ir torentų puslapiai, taip ir legaliai veikiantis Spotify yra daug naudingesnis klausytojams, nei atlikėjams. Už kiekvieną per šį servisą perklausytą dainą atlikėjui priskaičiuojama tam tikra suma grąžos, tačiau norint, kad ji būtų ne keliasdešimt centų, reikia, kad daina būtų perklausyta šimtus tūkstančių kartų. Daugumai to niekada nepavyks padaryti.

Bet vis dėlto, iki tam tikros ribos, Spotify ir jos konkurentai yra neabejotina alternatyva piratavimui, kurios dalis vartotojų seniai laukė. Taip, piratavimas vis dar turi neatremiamą kozirį – vartotojui jis nieko nekainuoja. Tačiau muzika yra toli gražu ne vien pinigai.

Muzikos klausymas visų pirma yra emocija, kuri prasideda dar prieš suskambant pirmam akordui. Aplinkybės, kaip tai yra daroma, ne mažiau svarbios už pačią muziką. Būtent dėl to šiuo metu atgimsta vinilas: be galo snobiškas, archajiškas ir brangus formatas, tačiau žmonių iš naujo pamėgtas dėl visų mažų pojūčių: plokštelės paėmimo į rankas, jos ištraukimo iš pakuotės, patefono adatos uždėjimo. Tai nėra vien albumo perklausa – tai ritualas.

Muzikos klausymas per streaming servisus taip pat yra ritualas, tik kitoks. Jis greitas ir mechaniškas, tačiau labai patogus, siūlantis daug papildomų funkcijų (asmeninių grojaraščių sudarymas, mėgstamų atlikėjų naujienų sekimas, dainų dalijimasis su draugais…) ir, visų svarbiausia, leidžiantis pasijusti pilnaverte pasaulinės muzikos industrijos dalimi. Jau pabandžiusieji neleis sumeluoti: klausytis dainų per Spotify ar Rdio yra maloniau nei parsisiuntus jas iš Linkomanijos, lygiai kaip maloniau būti koncerte nusipirkus bilietą, nei prasmukus pro apsaugą.

Lietuva lėtai, bet neišvengiamai integruojasi į pasaulinę muzikos erdvę. Mūsų atlikėjai pastebimesni tarptautiniu mastu, mes jau turim iTunes, pas mus vasarą atvyksta Toro Y Moi, Lana Del Rey ir Eric Clapton. Spotify atėjimas – ilgai lauktas, bet anksčiau ar vėliau turėjęs būti žingsnis.

Kitas sąraše – žmonių supratimas, kad kuistis torentuose, kai čia pat yra patogios ir ne per brangios alternatyvos, tiesiog nėra malonu. Šis truputėlį užtruks, bet ir tai – tik laiko klausimas.

rsz_1delfi_logo