M.A.M.A. 2012: atgal į 90-uosius

Džordana Butkutė M.A.M.A apdovanojimuose (c) Tomas Vinickas, DELFI
Džordana Butkutė M.A.M.A apdovanojimuose (c) Tomas Vinickas, DELFI

DELFI.lt // 2013 m. sausio 12 d.

Donatas Montvydas galbūt gavo daugiausia apdovanojimų, bet tikroji šių metų M.A.M.A. nugalėtoja yra Džordana Butkutė.

Vakarą vainikavęs jos pasirodymas buvo puikiausias lakmuso popierėlis patikrinti, kiek patobulėjo mūsų publikos skonis per tuos metus, kai „Lietuvos Madonos“ nebuvo scenoje. Palaikys ar ignoruos? Plos ar jaus svetimą gėdą už organizatorius, nusprendusius, kad būtent Džordana yra tas briliantas ant karūnos, kurį verta rodyti „black tie“ aprangos kodu pasipuošusiems geriausiems, ar tokiais laikomiems Lietuvos muzikantams, šou verslo elitui, į renginį pakviestiems partneriams iš svečių šalių?

Plojo, šoko atsistoję ir dainavo kartu. Keturias valandas tingiai sėdėję „Žalgirio“ arenos svečiai choru traukė „Nemylėjau tavęs“ priedainį, scenoje šviečiant auksinėms raidėms DŽORDŽA.

Į lietuviškuosius Grammy ar bent jau MTV apdovanojimus pretendavę M.A.M.A. staiga pavirto Jūros švente. Nors ruošdamiesi pasirodymui Džordanos stilistai ir scenografai labiau orientavosi į Lady Gagą nei į Madonną, naftalino tvaikas banalios dainos aranžuotės fone vis tiek graužė akis. Bet būtent tada publika buvo laimingiausia.

Toks finalas buvo logiškas renginyje, kuriame prieš tai pasirodė BIX, Rondo, ŽAS ir Egidijus Sipavičius – vardai, kurie Lietuvos muzikai davė daug, bet savo kūrybos piką pasiekė praėjusiame tūkstantmetyje. Visi jie atliko dainas, parašytas 90-aisiais ir anksčiau. Betrūko Gyčio Paškevičiaus su „Tu vėjo paklausk“ ir Ryčio Cicino „Meilės laivo“, kad M.A.M.A. organizatoriai būtų galėję eiti į patentų biurą įregistruoti jų išrastą laiko mašiną.

Nors apdovanojimuose koncertavo ir daug naujos kartos, būtent 2012-aisiais aktyvių Lietuvos muzikantų (Andrius Pojavis, Ieva Narkutė, Alekna ir kiti), o daugiausia M.A.M.Ų. gavo sėkmingiausias jaunas Lietuvos dainininkas Donatas Montvydas, ceremonijos veidą vis tiek formavo tie patys, jau dešimtis kartų „Bravo“ ar „Radiocentro“ apdovanotieji. Išskyrus Donatą, atrodė, jog jaunos grupės ir atlikėjai čia yra tik tam, kad organizatoriai nesulauktų priekaištų, jog juos ignoruoja.

Kokia yra jų vieta gražiai iliustravo ir sunkiai paaiškinamas sumanymas renginį transliuoti per du skirtingus televizijos kanalus. Pirmoji dalis, su jaunimu ir alternatyva – per mažai žiūrimą TV6, senieji grandai – per lyderiaujančią TV3. Prisimenant prieš pora metų išsakytus M.A.M.A. iniciatorių užmojus sukurti progresyvius, naują kokybės standartą pasiūlančius apdovanojimus, turėtų būti atvirkščiai, o idealiu atveju jokios skirties apskritai neturėtų būti.

Žinoma, duoti geriausią eterio laiką televizijos auditorijai menkai pažįstamoms grupėms yra rizikinga, juolab kad „naujas“ ne visada yra „geresnis“. Tačiau kito kelio nėra, jei apdovanojimai nori būti ilgaamžiai ir susikurti autoritetą akyse ne tik tų muzikantų, kurie yra organizatorių bičiuliai.

Bet grįžkime prie publikos. Ji yra tokia, kokią užaugino sovietmečio „neleistinų diskotekose groti grupių“ sąrašai bei nepriklausomybės metu susiformavęs iškreiptų taisyklių šou verslas, kurį su keliais Lietuvos muzikantais bandęs dirbti švedų prodiuseris William Butt galiausiai taikliai pavadino „laukiniais rytais“. Kitokios neturime.

Reikia nuspręsti, ką jai pasiūlyti: ar nuleisti kartelę žemai, kad kuo daugiau žiūrovų užgriebtume, ar kilstelti aukščiau vidurkio, taip rizikuojant būti nesuprastais, bet gaunant daug daugiau dividendų ilgalaikėje perspektyvoje ir, galų gale, išties padarant tarptautinio lygio muzikos apdovanojimus.

Pernai M.A.M.A. organizatoriai nepabijojo surizikuoti: nemažai grupių grojo ar bent jau dainavo gyvai, buvo beveik išvengta prasto skonio. Faktas, kad renginys sutraukė mažiau televizijos žiūrovų, nei konkurentų rodyti „Šuriko nuotykiai“ buvo žlugdantis, tačiau niekas juk nesakė, kad bus lengva.

Tačiau šiemet, užuot toliau laužius ledus, nuspręsta eiti saugiu keliu. Ceremonijoje taip pat dainavusi Erica Jennings savo feisbuko profilyje ką tik viešai paklausė, kodėl tiek mažai grupių apdovanojimuose grojo ir dainavo gyvai. „Ne kažin kas pasikeitė per 10 metų“, – stebisi ji.

Erica neteisi tik dėl vieno: ne kažin kas pasikeitė ne per 10, o per 20 metų. „Nemylėjau tavęs!“, – ir vėl mums dainuoja Džordana. Sveiki atvykę į 90-uosius. Nepamirškite pasitikrinti peidžerių ir pamaitinti tamagočių.

rsz_1delfi_logo