Ar Lietuvos kultūros fondas paremtų The Knife?

The Knife (c) Last.fm
The Knife (c) Last.fm

DELFI.lt // 2013 m. sausio 27 d.

Ketvirtadienį švedų elektroninės muzikos duetas The Knife paviešino pirmąją naują dainą po beveik septynerių metų pertraukos. „Full of Fire“ yra chaotiška devynių minučių laužytų kompiuterinių ritmų dėlionė, toli gražu ne kiekvieno ausiai priimtina. Negana to, iš pradžių dainos buvo galima klausytis tik 30-ies sekundžių ištraukas. Perklausai pusę minutės – ir perkrauni naršyklės langą. Taip 18 kartų.

Bet publikai tokie grupės triukai netrukdė – nuo Skandinavijos iki JAV muzikiniai naujienų portalai mirgėjo apie The Knife sugrįžimą, o fanai komentaruose abejonių nepaliko: Excellent! Brilliant! Masterpiece!

Per daugiau nei dešimtmetį trunkančią karjerą The Knife tapo ne tik vienu ryškiausių mūsų dienų elektroninės muzikos vardų, bet ir puikiausia švediškos muzikos, o kartu ir pačios Švedijos, kaip progresyvios ir meniškos valstybės, ambasadore pasaulyje.

Viso to galėjo nebūti, jei ne valstybės finansuojama Švedijos menų taryba. Dar 2001 m. ji skyrė grupei 45 tūkst. Švedijos kronų (17,9 tūkst. Lt) pirmojo albumo leidybai. Ir tai nereiškė, kad The Knife buvo kuo nors išskirtiniai – panašią sumą muzikinei veiklai kasmet gauna daugelis kitų šiuolaikinės Švedijos muzikos kūrėjų.

Penkerius metus sėkmingai kopusi į viršų grupė subrendo koncertiniam turui į valstijas. Čia į pagalbą vėl atėjo menų taryba, skyrusi The Knife dar 80 tūkst. kronų (31,8 tūkst. Lt). Rezultatas – publikacijos apie grupę The New York Times, jų albumo atsiradimas daugelyje tarptautinių „Metų geriausiųjų“ sąrašų.

Persikelkime į kaimyninę Norvegiją. Net ir pasaulinės ekonominės krizės metu, 2010-aisiais, šios šalies menų taryba vietinei muzikai iš viso skyrė 126,3 mln. Norvegijos kronų arba 58,7 mln. litų. Prie šios sumos keliais milijonais kasmet prisideda ir kiti šalies kultūros rėmimo fondai. Taip finansavimą gauna praktiškai visų muzikos žanrų atlikėjai nuo klasikos iki vaikų hiphopo.

Jei, sakykime, metalą grojanti Norvegijos grupė nori rengti turą po Europą, ji nesunkiai gali gauti 20 tūkst. litų siekiančią paramą – kas yra traktuojama kaip labai nedidelė suma – savo išlaidoms padengti. Žinoma, grupė turi motyvuoti, kodėl jai finansavimas yra reikalingas, o grįžus namo pateikti visus čekius įrodančius, kad pinigai nebuvo išleisti alui ir merginoms.

Kita vertus, taip, Skandinavijos šalyse, kur mokesčiai sudaro beveik 50 proc. BVP, valstybės parama praktiškai viskam, ne tik muzikai, yra didesnė nei bet kur kitur.

Tačiau atsisukime, pavyzdžiui, į Kanadą ar Jungtinę Karalystę – jos nėra tokios turtingos, tačiau parama muzikai ten yra pakankama. Rezultatų toli ieškoti nereikia. Tiek Kanada su Arcade Fire ar Feist, tiek Jungtinė Karalystė su desantu žvaigždžių ir įtakingiausiais muzikos festivaliais Europoje yra tarp pirmaujančių pasaulyje populiariojoje muzikoje. Toks statusas į šias valstybes vilioja turistus, skatina muzikos industriją ir kuria teigiamą šalių įvaizdį. Į muziką investuoti pinigai galiausiai atsiperka tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai.

Kodėl apie visa tai kalbu? Todėl, kad Lietuvoje valstybės požiūris į muzikos finansavimą yra iš esmės kitoks. Ir tai mums dar kartą priminė sausio viduryje paskelbti kultūros rėmimo fondo rezultatai.

Iš viso šiems metams kultūrai skirta 17,4 mln. Lt valstybės lėšų. Iš jų muzikai atiteko 3,17 mln. Nesvarstykime, ar tai daug, geriau pažiūrėkime, kur šie pinigai bus investuojami.

Kaip ir kasmet, didžiausia valstybės paramos dalis atiteko klasikinei muzikai, folklorui, džiazui. Tai yra normalu – ši muzika visur yra gausiai valstybės remiama, nes savo pobūdžiu yra nekomercinė. Normalu nėra tai, kad mūsų kultūros fondas praktiškai neremia šiuolaikinių vietinių muzikos grupių ir su jomis susijusių iniciatyvų.

Vienintelė populiariosios muzikos grupė, šiemet gavusi valstybės paramą yra… Liūdni slibinai. Ta pati, kuri M.A.M.A apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia metų grupe. Kultūros rėmimo fondas skyrė grupei lėšų albumo išleidimui, turui po Lietuvos regionus ir koncertams JAV.

Didesnis paradoksas šioje situacijoje yra ne tas, kad Slibinai gavo paramą, o kad jie buvo vieninteliai, ją gavę. Juk jei geriausia šalies grupe tituluojamam kolektyvui reikia paramos, tuomet visiems, esantiems žemiau, jos reikia dar labiau. Kuo aukščiau į viršūnę – tuo mažiau paramos reikėtų. Mūsų atveju, viskas yra atvirkščiai.

Dar sunkiau suprantama, kaip tarp paramos gavėjų atsirado ir patys M.A.M.A apdovanojimai, šiemet aiškiai parodę, kad ne muzikinę kultūrą puoselėti jie rengiami.

„Kultūros rėmimo fondas – tai nacionalinės kultūros rėmimo fondas Lietuvoje, skatinantis visuomenės iniciatyvas ugdant menininkų kūrybinį potencialą, pristatant meną įvairiomis jo formomis Lietuvos gyventojams, plečiant tarptautinį meno kūrėjų ir kultūros darbuotojų bendradarbiavimą, vykdant kultūrinę edukaciją.“ Ką šių metų apdovanojimus vainikavęs Džordanos Butkutės pasirodymas ar Pinup Girls fonograma turi bendra su „kultūrine edukacija“ ir kitais fondo deklaruojamais tikslais?..

Dar 40 tūkst. Lt skirta daug klausimų keliančiai Vilniaus muzikos savaitei ir tai praktiškai yra visa parama šiuolaikinei Lietuvos muzikai iš valstybės pusės. Roko, hiphopo, elektronikos ir kitų alternatyvių muzikos stilių palaikymui lėšų neskirta, tarsi jų atstovų leidžiami įrašai, rengiami festivaliai ar koncertiniai turai būtų savaime atsiperkantys, paramos nereikalaujantys.

Žinoma, norint gauti paramą, pirma reikia jos bent jau paprašyti. Vargu ar, pavyzdžiui, festivalio Velnio akmuo organizatoriams kyla mintis rašyti paraišką dėl dalinio jų veiklos finansavimo. Tačiau kodėl gi ne? Kultūros rėmimo pinigai yra mūsų visų pinigai. Ir į juos pretenduoti lygiomis teisėmis turėtų visi su muzika susiję subjektai, nuo Balio Dvariono labdaros fondo iki festivalio Satta Outside.

Nes žaidimo taisyklės visiems yra tokios pačios: jei, sakykime, esi kompozitorius – nesvarbu, ar šiuolaikinės sakralinės, ar šiuolaikinės elektroninės muzikos – kad ir koks talentingas būtum, negali veikti vien Lietuvoje. Čia paprasčiausiai nėra pakankamai žmonių, galinčių už tavo muziką mokėti. Dėl to turi dirbti tarptautiniu mastu, o tam iš pradžių reikia investuoti pinigus. Valstybė turėtų pasirūpinti, kad kultūrai skiriamos lėšos tave pasiektų. Vėliau, po sėkmingo starto, jokios paramos tau nebereikės – ilgainiui pradėsi gyventi iš savo kišenės ir su kiekvienu pasirodymu svetur duosi pridėtinę vertę šaliai, kurią reprezentuoji. Būtent tokia finansavimo idėja vadovaujasi Skandinavijos šalys.

Problema Lietuvoje yra dviguba. Visų pirma, į eksportą orientuoto kultūros rėmimo modelio praktiškai net nebandoma įgyvendinti. Užuot padėjus vietiniams muzikos kūrėjams eiti tarptautiniu keliu, koncentruojamasi į vietinės kultūros puoselėjimą. Netgi tiems patiems Liūdniems slibinams parama skirta ne tam, kad jie išvykę į JAV bandytų įsilieti į šios šalies muzikos rinką, bet tam, kad grotų ten gyvenantiems lietuviams.

Lietuvoje muzika, ir kultūra apskritai, netraktuojama kaip investicija ar galimas eksportas. Tai nereiškia, kad reikėtų ignoruoti vietinę kultūrą, tačiau koncentravimasis vien į ją skatina šalies uždarumą pasauliui ir galiausiai niekur neveda ekonomiškai – kitais metais toms pačioms viešosioms įstaigoms vėl reikės finansavimo.

Kita, ne mažesnė problema yra ta, kad Lietuvoje muzikos rėmimo svarstyklės yra visiškai nusvertos į elitinės muzikos pusę. Šiuolaikinė jaunimo kultūra, daugelis alternatyvių muzikos žanrų viešajam sektoriui tarsi neegzistuoja, lygiai kaip ir šios muzikos kūrėjai nemato valstybės kaip potencialios jų muzikos rėmėjos. Taip neturėtų būti.

Žinoma, kad viešojo sektoriaus lėšų niekada neužteks visiems norintiems, visada bus pasipiktinusių, kodėl vieni paramą gavo, o kiti ne. Tačiau tokios diskusijos vyksta be išimties visose šalyse, jos neišvengiamos. Esminis skirtumas tarp kultūrai paramą skirstančių Lietuvos biurokratų ir Skandinavijos ar Kanados biurokratų yra ne tai, kiek lėšų jų fonde yra, o kokią kultūrą jie laiko vertinga ir verta paramos.

The Knife yra kontroversiška grupė. Jos nariai praktiškai nesirodo viešumoje, o fotosesijose slepia savo veidus po kaukėmis. Grupė yra protestavusi prieš vyrų dominavimą muzikos industrijoje ir viešai teigusi, kad didžioji dalis muzikos yra š*das. Nepaisant visko, valstybė juos parėmė ir galiausiai išlošė.

Jei Lietuvoje atsirastų panaši grupė, ji būtų vertinama kaip „pogrindis“, sugrotų vietiniuose muzikos festivaliuose ir po kelių metų, išblėsus entuziazmui ir pinigams, nutrauktų veiklą. Panašių atvejų jau buvo ne kartą ir jie tęsis tol, kol muzikai skirtos valstybės lėšos mieliau bus duodamos folkloro ansambliams nei šiuolaikinės muzikos kūrėjams.

Užuot padėjęs šiuolaikinei Lietuvos muzikai pagaliau sukurti tarptautinę sėkmės istoriją, viešasis sektorius tyliai prisideda prie talentų užgesimo. Jei norėtume, ir mes ilgainiui užaugintume savuosius The Knife, Destroyer ar Wolf Parade – visoms šioms grupėms valstybė savo laiku yra skyrusi paramą. Ir tam mums nereikėtų didinti valstybės paramos muzikai apskritai. Užtektų demokratiškiau perskirstyti dabartinę, nediskriminuojant nė vieno muzikos žanro.

Klausimas, ar mes to norime. Aš norėčiau labai, o jūs?

rsz_1delfi_logo