Nieko nauja

Kadras iš filmo The Artist
Kadras iš filmo The Artist

laikas.lt žurnalas // 2012 m. lapkritis (nr. 29)

Paradoksas: per paskutinius porą dešimtmečių technologijos kūrė vieną revoliuciją po kitos ir negrįžtamai vedė pasaulį į priekį, bet tai, kaip mes atrodome ir ką mėgstame, grįžo atgal.

Tą patį megztinį, kurį vilkėjo senelis, vilkime šį lapkritį ir esame madingi. Į telefonus siunčiamės „Instagram“ ir dalijamės nuotraukomis, kurios atrodo kaip tėvų ryškintos vonios kambaryje išjungus šviesą. Penkis Oskarus dovanojame „Artistui“ – nespalvotam nebyliam filmui, nors ir sukurtam pernai. Didžioji dalis šiandienos mainstream‘o yra tik naujam gyvenimui prikelta praeitis. Ar dėl to reikėtų sunerimti? Truputį.

Britų muzikos žurnalistas Simon Reynolds situacijai apibūdinti turi atskirą terminą: retromanija. Pernai jis išleido knygą Retromania: Pop Culture’s Addiction to Its Own Past (liet. „Retromanija: populiariosios kultūros priklausomybė savo pačios praeičiai“), kurioje analizuoja, kodėl, užuot bandę sukurti ką nors nauja, šiandienos pop kultūros kūrėjai mieliau kartoja tai, kas jau buvo sukurta anksčiau.

„Nostalgija yra įsiskverbusi visur. Neseniai mano penkiametė dukra buvo stovykloje, kurioje vyko „9-ojo dešimtmečio diena“. Kaipgi ji gali suprasti, kas tai yra? Grįžusi ji tepasakė, kad stovyklos vadovai buvo apsirengę labai keistai“, – JAV internetiniam žurnalui „Salon“ stebėjosi Reynolds.

Simon Reynolds knygos Retromania: Pop Culture's Addiction to Its Own Past viršelis
Simon Reynolds knygos Retromania: Pop Culture’s Addiction to Its Own Past viršelis

Sunku su juo nesutikti. Kur pasisuksi, ten nostalgijos pavyzdžiai. Sėkmingiausios praėjusių metų dainininkės Adele muzika – klasikinis soul’as, jaunos grupės groja tokio paties modelio gitaromis, kaip Sonic Youth 92-aisiais, o savo įrašus leidžia viniluose ar net kasetėse. Didžiausias televizijų hitas yra „Mad Men“ – 7-ojo dešimtmečio JAV verslininkų gyvenimą reprezentuojantis serialas. Iš mados nesitraukia retro suknelės, į gatves išvažiuoja dviračiai fiksuota pavara.

Lindihopas ir longboardai

Retromanijos banga Lietuvą pasiekė greitai. Jaunosios kartos drabužių dizaineris Robertas Kalinkinas pristato vintažinę kolekciją, renesansą išgyvena lindihopas, riedlentes keičia longboardai, Erica Jennings perdainuoja Nelly Paltinienės dainas, žiūrimiausiu šalies filmu tampa XIX a. vaizduojantis „Tadas Blinda“, pagrindinį herojų filme vaidinęs aktorius ir dainininkas, užuot kūręs savo muziką, ruošia „Queen Show“ – programą, kurioje bandys sukurti iliuziją, jog jis yra Freddie Mercury.

Visa tai galima bandyti paaiškinti ir labai pragmatinėmis priežastimis. Drabužius iš antrų rankų perkame, nes neturime pinigų naujiems, tribute koncertus grojame, nes senomis, gerai žinomomis dainomis lengviau pritraukti klausytojus, ar ne? Ne visai.

„Artisto“ biudžetas yra 15 milijonų JAV dolerių – ne mažesnis, nei daugelio kino teatruose rodomų filmų. Norint daryti instagramines nuotraukas, reikia išmaniojo telefono, o šis yra brangesnis už tradicinį. Tam, kad atkurtų autentišką penkiasdešimties metų senumo Ameriką, „Mad Men“ autoriai į kiekvieną seriją investuoja iki trijų milijonų dolerių – daugiau, nei reikėtų kuriant šiandieną vaizduojantį serialą.

Kita vertus, ar tai, kad „Mad Men“ žaidžia nostalgija, daro jį mažiau vertingą? Ar tai, kad Adele muzika neskamba šviežiai, reiškia, kad ji mažiau talentinga? Jokiu būdu. Tuomet kur problema?

60-ieji buvo hipių metas. O kieno metas 2012-ieji?

Problema yra mūsų įnašas į istoriją. Lig šiol kiekvienas Vakarų kultūros dešimtmetis turėjo savo judėjimus ir herojus (dažniausiai – muzikantus), kurie darė jį unikalų, į nieką anksčiau istorijoje nepanašų. 50-ieji – Elvis ir rokenrolas. 60-ieji – The Beatles, hipiai ir Vudstokas. 70-ieji – Sex Pistols ir pankai, 80-ieji – MTV, Michael Jackson ir Madonna, 90-ieji – Kurt Cobain ir grunge’as.

O tada prasidėjo savęs kartojimas. 2000-uosius dar galima laikyti hiphopo dešimtmečiu su Eminemu priešakyje. Tačiau hiphopo kultūra nebuvo postmileniumo vaikas. Jos pradžia datuojama dar 70-aisiais ir nuo to laiko hiphopas neevoliucionavo taip, kaip, sakykim, Elvio įkvėpti Bitlai pakeitė rokenrolą.

Trečius metus skaičiuojančiame mūsų dešimtmetyje dar nykiau. Šiandienos popherojai yra tik praeities žvaigždžių atitikmenys: Lady Gaga – Madonnos, Justin Bieber – Michaelo Jacksono ir t. t. Jie yra profesionalai, bet jų žingsneliai – jau matyti. Galbūt vienintelis 150 proc. autentiškas personažas, išties perrašantis populiariosios kultūros istoriją, yra Pietų Korėjos sensacija Psy. Bet „Gangnam Style“ fenomenas – atskira istorija.

Kai nėra vedlių, nesukuriamos ir naujos subkultūros. Paskutinioji kiek ryškesnė buvo emo, tačiau staiga iššovusi ji išsikvėpė dar greičiau nei jos narių naudotas „MySpace“. Hipsteriai? Bet juk būtent jie ir yra panašiausi į savo tėvus! Jokia kita subkultūra – jei hipsterius galima laikyti subkultūra – nėra taip apsėsta retromanijos. Jie mūsų šiuo klausimu neišgelbės.

Istorija baigėsi?

Kad atsidursime tokioje situacijoje, amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama pranašavo dar prieš du dešimtmečius. 1992 m. jis išleido knygą The End of History and the Last Man (liet. „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“), kurioje teigė, jog, pasibaigus šaltajam karui tarp Vakarų pasaulio ir Sovietų sąjungos, žmonijos istorija bus baigta, nes pasaulyje įsigalės vakarietiška demokratija.

Tai mintys apie politiką ir ekonomiką, ne apie madą ar muziką. Tačiau kultūros judėjimai yra tiesiogiai susiję su politine situacija. Labiausiai kultūrą į priekį pastūmėjęs septintasis dešimtmetis buvo kupinas kvapą gniaužiančių įvykių: karas Vietname, feministiniai judėjimai, kosmoso lenktynės. Tai buvo per daug įtemptas metas, kad negimtų kas nors nauja. Taip susiformavo kontrkultūra ir hipių judėjimas. Kai laisvos meilės ir taikos idėjomis buvo nustota tikėti, atėjo eilė pankams ir t. t. Subkultūrų ratas sukosi, kol sukosi istorija.

Fukuyamos prognozė ateičiai buvo ir nuraminanti, ir dar labiau bauginanti. Jis rašė, kad, pasibaigus istorijai, pasaulis taps ramesnis, bet žmonijos lauks… nuobodulys. Panašu, kad prognozė pildosi.