Kurak – Notes (2012, s/r)

Literatūra ir menas // 2012 m. gruodžio 21 d., Nr. 47 (3407)

We were sure that seven hours / Will meet our deepest desires / But waiting was nothing but remaining in this land / Where no one has survived / And spent their time to keep an eye / On waiting, endless waiting („Mes buvome įsitikinę, kad septynios valandos / Išpildys mūsų giliausius troškimus / Bet laukimas neatnešė nieko, tik paliko mus šiame krašte / Kur niekas neišliko / Ir praleido savo laiką / laukdami, laukdami be galo“). Markas Palubenka – „Miseries“ (pirmoji Notes daina).

Kokios taiklios eilutės! Neaišku, ką pats Markas turėjo omenyje jas rašydamas, tačiau skamba taip, tarsi būtų apie Lietuvos muzikos šiandieninę būseną: laukimą. Laukimą to, kas sujudins senus, aktualumą praradusius autoritetus, pasiūlys naują kokybės standartą, pagaliau deramai eksportuos lietuvišką muziką.

Kurak atrodė galintys tai padaryti. Prodiuseris Vygintas Kisevičius (grupių Empti, Fusedmarc narys) savo sukurtas dainas pasiūlė vieniems įdomiausių Lietuvos alternatyviosios scenos dainininkų – Markui Palubenkai, Eglei Sirvydytei (mmpsuf), Karoliui Ramoškai (Proper Heat), Domui Strupinskui (No Dog Barking). Rezultatas – keturių dainų skaitmeninis EP’as Notes. Kiekvienas kūrinys įdainuotas skirtingo vokalisto.

Publika sujudo dar prieš Kurak išleidžiant dainas ir surengiant debiutinį koncertą. Ne, tai ne tas atvejis, kai išankstinės viltys nepasiteisino. Jeigu kas nors ir nusivylė, mes jų nuomonių negirdime. Tačiau tai ir yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl lietuviška muzika juda į priekį labai lėtai: muzikantai negauna objektyvios kritikos. Turintieji ką pasakyti arba patys yra muzikantai, arba muzikantų draugai, kurie vardan gerų santykių kritiką pasilieka sau. Muzikantų aplinkoje taip sukuriama iliuzija, kad viskas yra puiku. Tačiau proveržis neįvyksta.

Tad sutarkime dėl vieno: Kurak muzika neabejotinai yra kokybiškesnė nei daugelio Lietuvos grupių tiek alternatyviojoje, tiek popscenoje. Tai yra visiškai kita lyga. Vertinant požiūrį į muziką, jos suvokimą, raiškos priemones, Kurak yra dar vienas žingsnis į priekį ilgame lietuviškos muzikos kelyje nuo fonograminių koncertų iki Vakarų standartų.

Tačiau žaidimas aukštesnėje lygoje reiškia, kad ir vertinimo kriterijai turi būti adekvatūs. Būtų klaida vertinti Kurak nacionaliniame kontekste. Dėl to kilstelkime iki tarptautinio. O jame Kurak skamba liūdniau, nei norėtume.

Visos keturios EP’o dainos yra pernelyg panašios savo struktūra, nuotaika, tempu, dinamika. Jos nesivysto. Geriausia, ką turi, parodo per porą pirmų minučių, vėliau kartojasi ir tiesiog baigiasi. Vygintui Kisevičiui pavyko rasti garsų, kurie yra pakankamai įdomūs, kad kiekviena daina suintriguotų. Tačiau geros idėjos galiausiai paskęsta savo pačių monotonijoje ir netampa įdomiomis dainomis. Vokalistai daro, ką gali, ir veda dainas į priekį, tačiau instrumentinės partijos jiems neleidžia pražysti.

Tokios muzikos užtektų kuriant filmą, kai prireikia pusės minutės muzikinio intarpo. Tai būtų geras, neįkyrus fonas, skambantis klube, kol koncertui ruošiasi pagrindinė vakaro grupė. Tačiau, turint omenyje su Kurak siejamus lūkesčius, to nepakanka.

Kita bėda yra ta, kad visa Kurak stilistika sukasi aplink triphopą ir jam artimus muzikinius stilius. Su visa pagarba Massive Attack, Tricky ir kitiems žanro lyderiams, triphopo aukso amžius baigėsi prieš daugiau nei dešimtmetį. Lietuvoje tai – ne problema. Tačiau kai kalbame apie tarptautinį kontekstą, muzikos žanrų tendencijų negalima ignoruoti, jei nenori atrodyti kaip The Cardigans per pernykštį Open’er festivalį. Didžiąją sceną gavusi grupė tapo festivalio nesusipratimu, nes grojo muziką, aktualią 1998-iesiems, bet ne 2012-iesiems.

Notes jau pardavinėjamas iTunes, grupė neslepia, jog sieks koncertuoti užsienyje. Jeigu tinkamu laiku tinkamoje vietoje jiems vis dėlto nusišypsos sėkmė, būsime daugiau nei laimingi. Tačiau, turint omenyje visus išvardytus niuansus, mažai šansų, kad taip nutiks. Dar daugiau – toks scenarijus galiausiai paskleistų žinią Lietuvoje likusiems muzikantams, kad tai tikrai neįmanoma: jei Kurak namo grįžo tuščiomis, tuomet vaikinui, kuriančiam tyliai kur nors Klaipėdoje, net bandyti neverta. O gal jis kuria pasauliui daug įdomesnę muziką! Tik to nesupranta, nes socialiniai tinklai ir žiniasklaida jam sako, kad būtent Kurak muzika yra etalonas.

Ar Kurak gali daugiau? Žinoma. Šis penketukas turi tiek daug potencialo, kiek seniai kuris projektas Lietuvoje turėjo. Net pikta girdint, kokią nedidelę dalį jo jie kol kas išnaudojo. Bet šis EP’as – tik pradžia. Pavasariui Kurak žada albumą, o kaip bus toliau, niekas nežino. Didžiausios sėkmės jiems. Dar visko gali nutikti. Waiting, endless waiting .