Garbanotas Bosistas – Venera (2012, s/r)

artworks-000057752362-ya1u33-original

Literatūra ir menas // 2012 m. gruodžio 21 d., Nr. 47 (3407)

Garbanoto Bosisto „1/2 albumo“ Venera pasirodė ne tik be įrašą lydinčio koncerto, bet ir be pranešimo žiniasklaidai. Tarsi sąmoningai siekiant, kad sužinotų tik tie, kam išties rūpi. O klausytojų –­ apstu. Štai praėjusį mėnesį į grupės koncertą atokiame Vilniaus klube susirinko beveik 500 žmonių. Per ketverių metų aktyvią veiklą Garbanotas Bosistas tapo bene mylimiausia naujos kartos Lietuvos roko grupe.

Albume yra ir daugiau muzikos vadybos taisyklėms prieštaraujančių keistenybių. Pavyzdžiui, Veneros pakuotėje nerasite informacijos, kur albumas įrašytas, kas yra dainų autoriai, kokie muzikantai grupėje groja. Vietoj to – ilgas pasakojimas apie planetą Venerą, tiesa, nepaaiškinantis, koks yra ryšys tarp jos ir albume esančių dainų.

Stilistine prasme Venera skamba kaip 7 deš. pabaigos roko (Jimi Hendrix, Led Zeppelin) ir šiandienos folk grupių, tokių kaip Fleet Foxes, mišinys. Kaip ir dera šiai hipiškai muzikai, tiek albumo dainų tematika, tiek bendra nuotaika pasakoja apie kalnus, svajones, vaikystę ir kitus laisvės sinonimus.

Visa tai perteikti grupei sekasi labai natūraliai, nes jie patys tuo gyvena. Kviesdami į koncertinį turą, Garbanotas Bosistas nufilmavo klipą, kuriame jų vokalistas pusantros minutės nuogas bėga pieva. Klipas grupę pristato turbūt dar geriau nei šis albumas.

Šarūnas – toks vokalisto vardas – ne tik greitai bėga, bet ir puikiai dainuoja. Jo brolis Mantas geba kurti nebanalias gitarų partijas, o skaidraus balso Gabrielė jiems yra bene ideali pritariančioji vokalistė, nors ir per retai stojanti prie mikrofono. Jie labiausiai ir suka Venerą aplink ašį, mat ritminė dalis –­ būgnai ir bosas – įraše yra kažkur toli, sunkiai girdimi, mažai išraiškingi.

Sukimąsi pristabdo grupės noras iššokti virš savo pačių bambos. Tai, kad Garbanotas Bosistas negroja nuobodaus keturių akordų poproko, savaime yra gerai, tačiau bėgdami nuo vieno kraštutinumo, jie pasiekė kitą – ilgas, progresyviam rokui artimas dainas. Tai žanras, reikalaujantis aukščiausių kompozicinių gabumų ir techninio meistriškumo. Albume grupė dažnai tampa savo pačių pasirinkimo įkaitais. Kiekvieną dainą taip ir norisi apkarpyti, išimti vieną kitą nemotyvuotą dalį, pagalvoti, ar, sakykim, septintą dainos I Thought minutę lyg niekur nieko atsiradęs ir staiga pasibaigęs gitaros solo išties yra reikalingas.

Tai būdinga daugeliui Lietuvos alternatyviosios muzikos grupių: mes žinome, kad jos kuria įdomų garsą, bet negalime paniūniuoti nė vienos jų dainos. Tai yra dainų rašymo problema. Būtent į ją Garbanotam Bosistui reikės atkreipti daugiau dėmesio ateityje. Noro, nuotaikos, jausmo jiems netrūksta ir tai yra labai daug. Bet be įsimintinų dainų vis tiek nieko nebus.

Garbanotas Bosistas yra viena retų Lietuvos grupių, gebančių savo muzika skleisti meilę. Ji yra opozicija daugeliui pernelyg surimtėjusių vietos muzikantų. Būtent dėl to labiausiai norisi, kad ši grupė augtų ir savo pozityvia energija dalytųsi su kuo daugiau klausytojų. Nuo to mums visiems bus tik geriau, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Šis albumas jiems naujų klausytojų vargu ar padovanos, tačiau senųjų meilę sustiprins. Norint judėti toliau, grupei reikės kilstelti save iš dabartinio žavaus „pasidaryk pats“ lygmens į ne tokį smagų, bet rezultatų atnešantį profesionalųjį. Tačiau tai –­ artimai ateičiai. 2012-ieji lai būna Veneros metai ir juos grupė gali užbaigti pakelta galva.