Eurovizijos aukso amžius Lietuvoje baigėsi

Andrius Pojavis (c) Šarūnas Mažeika
Andrius Pojavis (c) Šarūnas Mažeika, DELFI

DELFI.lt // 2012 m. gruodžio 27 d.

Praėjusio ketvirtadienio vakarą racionalaus proto lietuviškame internete buvo stebėtinai daug, turint omenyje, kad kitą dieną turėjo baigtis pasaulis, o nacionaliniame Eurovizijos finale nebuvo nė vieno pasirodymo, kuris nekeltų abejonių. Dar prieš gerą penkmetį tokia situacija būtų kėlusi grėsmę nacionaliniam saugumui.

Šįkart vis dar pasitaikė vienas kitas, sušukdavęs, jog „jau visai nebeliko kam dainuoti“, bet daugumos nuomonė atrodė rami: „Mes nežinome, kas tas vaikinas, ir mums tai nelabai rūpi. Bet jeigu jau laimėjo – sėkmės jam.“

Taip, šiųmetis Eurovizijos finalas kaip niekada anksčiau priminė mokyklos šimtadienio šou. Nugalėtojo Andriaus Pojavio pasirodymas buvo ne stipriausias iš stiprių, bet įdomiausias iš vidutinių. Tai gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad Lietuvos muzika stipriai serga. Juk, atrodytų, jeigu jau Eurovizijoje nebeturime ką parodyti, tuomet kitose scenose – visai graudu.

Tačiau iš tiesų viskas yra daug geriau nei galėtume pagalvoti. Dovanokit už pompastiką, bet šių metų nacionalinės atrankos finalas buvo istorinis Lietuvos muzikai. Per jį mes pagaliau supratome, kad Eurovizija pasaulis neprasideda ir nesibaigia. Mąstymą „o siaube, apsijuoksime prieš visą Europą“ pakeitė „atsipalaiduokim, čia juk Eurovizija!“

Kad Eurovizija yra arčiau komedijos nei muzikos galėjome suprasti jau 2006-aisiais, kai konkursą laimėjo Suomijos monstrų grupė Lordi. Pernai tai mums dar kartą patvirtino Rusijos močiutės Buranovskiye Babushki su savo neva humoristiniu pasirodymu likusios antros. Net ir aukščiausią vietą konkurse užėmęs Lietuvos pasirodymas buvo tas, kurį ruošdami į viską žiūrėjome su šypsena. LT United daina „We Are the Winners“ ironizavo pačią Euroviziją ir būtent todėl jai pasisekė.

Ir vis dėlto, lig šiol Euroviziją kasmet žiūrėdavome su nerimu, o po eilinės vietos trečiajame dešimtuke vis galvodavome, ką šįkart padarėme ne taip.

Atrodo, kad pagaliau tai nusibodo mums patiems.

Geriausiais laikomi šalies dainininkai šiemet konkurso vengė kaip niekada anksčiau, o kritinę masę jame sudarė naujokai, kuriems visų pirma norėjosi nacionalinės TV eterio. Pagrindinis jų tikslas – prisistatyti, o ne laimėti.

Eurovizijai Lietuvoje traukiantis tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu lygmeniu, bendrame muzikiniame šalies gyvenime vyksta priešingi procesai: jis kyla į viršų. Pamažu apsivaloma nuo muzikinių realybės šou dalyvių koverių, internetas naikina daug žalos anksčiau dariusią ribą tarp „formato“ ir „neformato“, kuriasi vien iš meilės muzikai gyvuojantys nekomerciniai tinklaraščiai ir netgi muzikiniai portalai, gimsta tokie fenomenai kaip šiaulietė Gjan, kuriai neprireikė dalyvauti Eurovizijoje, kad per pusmetį surinktų milijoną YouTube peržiūrų ir t.t.

Trumpai tariant, nacionalinės Eurovizijos regresas nėra lietuviškos muzikos regresas. Priešingai.

2001-aisiais, kai „Skamp“ „Eurovizijos“ finale užėmė padorią tryliktąją vietą ir tapo šalies grupe nr. 1, šio konkurso bomba Lietuvoje sprogo. Norėdami analogiškos sėkmės nacionalinėse atrankose dalyvaudavo garsiausi šalies dainininkai, o finalai publikos įsitraukimu prilygo svarbiausioms krepšinio čempionatų rungtynėms ar Parlamento rinkimams. Bet „Eurovizijos“ aukso amžius baigėsi. Ir šių metų nacionalinė atranka mums tai patvirtino juodu ant balto.

Laikai keičiasi. Auga karta tiek muzikantų, tiek žiūrovų, kuriems Eurovizija nėra joks autoritetas. Jiems daug svarbesni būsimi Lanos del Rey ar Ellie Goulding koncertai Vilniuje ar šią savaitę gauta žinia, jog Sigur Rós atvyks į vasaros festivalį Latvijoje.

Tai yra europietiškas požiūris. Jo esmė – vertinti muziką, kuri yra svarbi kultūrine prasme, net jeigu ji yra tokia kontraversiška kaip, sakykim, tos pačios Lanos del Rey ar religinių protestų prieš koncertą Lietuvoje sulaukusios Lady Gagos.

Pradedama suprasti, kad Eurovizija muzikinei kultūrai duoda vieno vakaro pramogą, ne daugiau. Absoliuti dauguma šio konkurso laimėtojų lieka istorijos paraštėse, o žinomi vardai, tokie kaip ABBA ar Katrina and the Waves išpopuliarėjo ne todėl, kad nugalėjo Eurovizijoje. Priešingai – jų dalyvavimas pačiam konkursui suteikė daugiau jam taip trūkstamo svorio.

Tokiam požiūriui galima oponuoti sakant, kad „Eurovizijos“ transliacijos kasmet sutraukia minias žiūrovų visame žemyne. Bet filmai su Schwarzeneggeriu juk irgi populiarūs, ar ne?

Vakaras žiūrint „Euroviziją“ iš esmės niekuo nesiskiria nuo vakaro, praleisto žiūrint „Grobuonį“: pasikvieti draugus, įjungi televizorių ir mėgaujiesi rimtais turinčiais būti vaizdais, kurie dėl savo pretenzingumo yra juokingesni už bet kokią komediją. „Eurovizija“ yra žiūrima, nes tai puiki, neįpareigojanti poros valandų pramoga. Bet ne daugiau.

Žinoma, per daug atsipalaiduoti irgi rizikinga. Užtektų vienos dviprasmiškos dainos eilutės, nevykusio kostiumo ar kitos neapgalvotos smulkmenos, kad pasirodymas „Eurovizijoje“ muzikantą paverstų vakaro „Twitter“ žvaigžde ar interneto memų taikiniu, taip kartu sukeldamas įvaizdžio problemų šaliai, kuriai jis/ji atstovauja.

Tačiau Lietuva šiemet gali būti rami. Nepaisant kol kas nedrąsaus dainavimo, Andrius Pojavis yra geras pasirinkimas.

Greta kalno kičo, kurio šių metų konkurse neabejotinai vėl bus, jo daina išsiskirs solidumu. Ji yra neblogas šiuolaikinio roko kūrinys, menantis vieną populiariausių dabartinių roko grupių The Killers, jei žvelgiant dar toliau – U2. Viena vertus – nieko ypatinga, tačiau Eurovizijos kontekste tai yra gero skonio muzika.

Nepaisant išankstinių nusistatymų, šį konkursą žiūrės ir muzikos versle besisukantys žmonės, muzikos naujienoms neabejingi fanai. Jei mes žvelgiame į muziką, kaip į meno ir kultūros formą, būtent jų nuomonė yra svarbiausia. Andrius Pojavis jiems pasiųs teigiamą žinutę apie Lietuvą, parodydamas, kad ir Rytų Europoje domimasi tuo, kas dedasi didžiosiose pasaulio festivalių scenose. Ir kad iš to gimsta įdomios interpretacijos.

Kaip ir daugelis pastebi, jam koją pakišti gali sceninės patirties trūkumas, bet vienas po kito viešai skelbiami Andriaus Pojavio biografijos faktai rodo, kad patirties jis turi daugiau nei mes galėjome manyti.

Dėl to transliacijos iš Malmės galime laukti ramiai. A. Pojavis yra patikimas Lietuvos atstovas, formuosiantis geresnį įvaizdį apie mūsų muziką nei daugelis kitų šių metų dalyvių.

Vargu ar labiau apie politiką nei apie kūrybą besisukantis konkurso balsavimas jam lems pakilti aukščiau 20-os vietos, bet koks gi skirtumas – čia juk Eurovizija! Pasikvieskite draugus, pasirūpinkite spragėsiais ir mėgaukitės.

rsz_1delfi_logo