Eurovizijai reikia alternatyvos

Nėrius Pečiūra Eurovizijos atrankoje
Nėrius Pečiūra Eurovizijos atrankoje

DELFI.lt // 2012 m. lapkričio 17 d.

„Aš galvoju tik apie Lietuvą. Jeigu man reikėtų, tai aš pėsčiom nueičiau į tą Švediją“, – nacionalinės atrankos į Euroviziją metu viešai pareiškė Nėrius Pečiūra. Palikdamas sceną pridėjo: „Kviečiu visus pasiklausyti mano naujo albumo, jis nemokamai platinamas internete.“

Tokia partizaninė reklama buvo turbūt vienintelė priežastis, kodėl kadaise Lietuvos pankas nr. 1 apskritai ėjo į konkursą, kuriame turėjo pasirodyti nugrimuotu veidu, su neįjungta gitara rankose.

To paties vakaro metu, komentuodamas vieną iš pasirodymų, komisijos narys Darius Užkuraitis teigė, kad muzikantai į Eurovizijos atranką eina dėl dviejų priežasčių: norėdami parodyti save publikai arba iš tikrųjų bandydami patekti į konkurso finalą ir jame atstovauti Lietuvai.

Šiais metais, kaip niekada anksčiau yra akivaizdu, kad absoliuti dauguma Eurovizijoje dalyvaujančių muzikantų eina ten tik tam, kad parodytų, jog jie egzistuoja. Negi kas nors rimtai galvoja, kad atsikūrusių Merlin tikslas yra būti geriausiais Eurovizijoje? Ar antrus metus iš eilės atrankoje dalyvaujantis Vudis pats tiki, kad fonograminiai Kelio į žvaigždes pasirodymai ir koncertai Kaišiadorių kultūros centre yra pakankamai stiprus pagrindas, kad jis galėtų žengti į sceną prieš Eurovizijos publiką (susumavus pusfinalio ir finalo auditoriją – iš viso apie 100 milijonų žmonių kasmet vien prie televizorių)?

Daugelis Eurovizijos atrankos dalyvių apie didįjį finalą negalvoja. Dar daugiau – jie jo bijo, nes nenori, kad nutiktų kaip nutiko Aivarui ar Laura & the Lovers, kurių karjera baigėsi iškart po Eurovizijos finalų parskridus į Vilnių.

Muzikantai prisibijo ir nacionalinės atrankos, nes joje turi daryti didelius kompromisus su savimi. Užuot pristatę savo kūrybą tokią, kokia ji yra, jie turi ją adaptuoti pagal „eurovizijos standartus“, atlikti dainas be gyvų instrumentų, labiau rūpintis ne muzika, o kūrinio vizualiniu išpildymu ir dar po viso to sulaukti vertinimų iš, pavyzdžiui, žmogaus, kurio karjeros viršūnė yra Yva prodiusavimas.

Tai kodėl muzikantai ten eina?

Nes neturi kur kitur eiti. Eurovizija yra vienintelis šansas mažiau žinomoms Lietuvos grupėms ir atlikėjams gauti nacionalinės televizijos eterį. O televizija, nepaisant technologijų kaitos, vis dar yra įtakingiausia žiniasklaidos priemonė, geriausias terpė per trumpą laiką pasiekti didelę auditoriją.

Lietuvos televizijose nebelikę nė vienos laidos, kurioje muzikantai gali pristatyti savo kūrybą tokią, kokia ji yra – atliekamą gyvai, neadaptuotą jokiems formatams. Muzikinių laidų yra: TV3 praėjusį sezoną rodė Chorų karus, o šį – X faktorių, LNK praėjusiame sezone organizavo Lietuvos balsą. Tačiau nė vienas šių formatų nėra tinkamas jau atrastoms, savo klausytojų ratą subūrusioms grupėms ar atlikėjams.

Pavyzdys: greitu metu ilgai brandintą albumą išleis M.A.M.A. apdovanojimuose geriausiu Lietuvos prodiuseriu pripažintas Mario Basanov. Į kurios Lietuvos televizijos duris jam reikėtų belstis, kad eteryje galėtų atlikti savo dainas, papasakoti apie kūrybą? Į Euroviziją jis neis. Į Lietuvos balsą taip pat. M.A.M.A. apdovanojimų transliacijos metu jį parodė pusantros minutės, atsiimant apdovanojimą.

Žinoma, sėkmingos komunikacijos internete dėka, Mario ir be Lietuvos televizijų pagalbos sugebėjo išpopuliarėti taip, kad suorganizuotų turą po keturiolika (!) skirtingų šalių. Tačiau štai paradoksas: Lietuvos muzikantas daro pasaulinį koncertinį turą, bet daug kas gimtinėje jo net nežino. Užtai žino Saulės brolius, nes juos parodė per televiziją, Eurovizijos atrankoje.

Golden Parazyth, Colours of Bubbles, Fusedmarc ir ilgas sąrašas kitų – Lietuvoje netrūksta profesionalių muzikos grupių ir atlikėjų, surenkančių šimtus klausytojų koncertuose ir turinčių tūkstančius gerbėjų feisbuke. Tačiau į televiziją jie niekada nėra patekę, o skaitytojai jų vardus dabar mato pirmą kartą. Dabartinėmis sąlygomis, jie ten ir nepateks. Nebent eitų į Euroviziją, ko jie tikrai nedarys, nes šio konkurso ideologija 180 laipsnių kampu prieštarauja daugelio grupių suvokimui, kas yra muzika ir kaip ji turėtų būti pristatyta klausytojui.

Ir labai gerai, kad prieštarauja. Tai reiškia, kad muzikantai dar turi tam tikras estetikos ribas. Bet netiesa, kad gyvais instrumentais norinčioms groti grupėms (nesinori jų vadinti „alternatyvioms“, nors būtent šiai kategorijai Lietuvoje įprasta priskirti viską, kas nėra įkvėpta ruspopo), televizijos nereikia: jos mielai stotų prieš kameras, jei tik turėtų ką nors bent formato prasme panašaus į Later… with Jools Holland – muzikinę laidą Jungtinėje Karalystėje – ar David Letterman ar Stephen Colbert šou JAV – pokalbių laidas, kurių pabaigoje dažnai surengiamas muzikinis pasirodymas.

Klausimas, ar tokių grupių reikia Lietuvos televizijoms. Anksčiau reikėjo – juk buvo rodomas Lietuvos dainų dešimtukas, NML muzikinės kovos, dar seniau – Būk artistas. Lietuvos ryto televizija buvo ėmusis gyvų koncertų projekto Gyvai, kurio metu transliuodavo pilnus, specialiai televizijai surengtus Lietuvos grupių koncertus.

Panaršius LRT aukso fonde galima rasti netgi sovietmečiu transliuotą Estrados orbitoje – laidą, kurioje dėmesio sulaukdavo ir sunkiojo metalo grupės. Paradoksalu kad ši, anuomet labai progresyvi ir novatoriška laida sustojo, tuo tarpu amžinai archajiškas Sveikinimų koncertas – vis dar LRT programų tinklelyje.

Televizijos, tarp jų ir LRT, yra komerciniai subjektai. Jos nerodo kultūros, jei tai neapsimoka. Dėl to muzikinių laidų dingimas iš eterio visų pirma yra nulemtas visuomenės, kuriai pakanka Radžio dainos fonogramos, o ne televizijų. Tačiau kol muzikantai ir klausytojai laukia, kol visuomenės muzikinis skonis taps nors kiek kritiškesnis, Eurovizija tą pačią visuomenę kasmet bukina, kartu įtraukdama ir pačius muzikantus, kurie išsižada savęs, vardan kelių minučių eterio.

Matyti, kaip roko grupės muzikantas žengia į scenos priekį, vaizduodamas, jog virkdina gitarą grodamas solo, nors ta gitara net nėra įjungta, o įraše skamba fonograma, yra šokiruojančiai baisu. Tačiau juk čia yra Eurovizija, todėl galioja savo taisyklės. Užuot pasakę, kokį kičą ką tik pamatėme, komisijos nariai pasirodymą įvertina su komplimentais.

Žiūrovams taip siunčiama žinia, kad būtent tai ir yra pavykęs pasirodymas. Ilgainiui jie pradeda manyti, kad geros dainos yra tos, kurios gerai pasirodo Eurovizijoje. Tai, žinoma, yra absurdas, nes Eurovizijoje sėkmingai pasirodančios dainos yra sėkmingos tik šio konkurso kontekste. Bendroje Vakarų muzikinėje erdvėje Eurovizija asocijuojasi su prastu skoniu ir nėra joks sėkmės garantas. Štai naujausias praėjusių metų nugalėtojos Laureen singlas Crying Out Your Name netgi gimtojoje Švedijoje pakilo tik iki 19-os vietos. Patiems švedamas jų Eurovizijos nugalėtoja nėra įdomi, ką jau kalbėti apie likusią Europą.

Pabandykite tai paaiškinti Lietuvos televizijų žiūrovams. Jie kitokių muzikos kontekstų, kaip eurovizinis, nemato, dėl to gyvena iliuzija, jog šis konkursas siūlo vienintelį ir galutinį „sėkmingos muzikos“ standartą.

Tai nėra normalu, tačiau situacijai lemta tęstis tol, kol neatsiras alternatyva: laida (nebūtinai muzikinė), kurioje muzikantai galėtų pristatyti savo kūrybą be eurovizinių klišių. Prodiuseriui, pirmajam tokią laidą į Lietuvos televizijas grąžinusiam, asmeniškai paspausiu ranką.

rsz_1delfi_logo