The Perfect Pill – The Wake (2012, s/r)

Literatūra ir menas // 2012 m. spalio 26 d., Nr. 39 (3399)

Vilniečių alternatyvaus roko duetui The Perfect Pill stovėjimo vietoje neprikiši. Vokalistas ir gitaristas Germanas Skoris su būgnininku Josh McClung, 2003 m. subūrę grupę IR, ilgą laiką grojo paauglišką grunge, bet sugebėjo jį ištobulinti iki beveik konceptualaus albumo (Believe, 2010). Šiemet scenoje likę tik dviese ir pakeitę pavadinimą, vaikinai žengė dar toliau nuo tradicinės roko muzikos ir pradėjo žaisti su elektronika. Šį pokytį fiksuoja debiutinis penkių dainų EP’as The Wake .

Trankioji jo pusė (dainos „To All the Ruskins“ ir „Delusions of Grandeur“, iš dalies ir „Apres Moi le Deluge“) dėl elektroninių garsų įgavo tokią jėgą, kokios IR nesukurdavo net ir grodami keturiese. Baladės („Emigrant’s Song“, „The Wake“) apskritai skamba kaip kitos grupės kūriniai, ir tai yra tik pliusas. Muzikantams reikėjo atsisveikinti su išsisėmusiu IR skambesiu ir jie tai padarė įtikinamai.

Tačiau nuo savęs pabėgti gali tik šiek tiek. The Perfect Pill išlaikė bloguosius IR bruožus, kurie šiai, gausiai įvairiuose konkursuose apdovanotai grupei, neleido tapti kuo nors daugiau nei dar vienomis „Lietuvos roko viltimis“ ir surinkti bent kiek stabilesnio gerbėjų rato.

Visų pirma, vokalas. Metai bėgo, muzika keitėsi, bet Germano dainavimas, nors ir sustiprėjęs, pasiekęs naujų aukštumų („Emigrant’s Song“ falcetas), liko toks pat rytietiškai europietiškas. Kai žodyje everything tari rrrrr, negali norėti, kad tave priimtų rimtai. Tikėtis, kad per dešimtmetį nepagerėjusi dainavimo maniera dar sužibės, yra naivu. Tad faktiškai The Perfect Pill teturi dvi išeitis: pakeisti vokalistą arba dainų tekstų visai atsisakyti. Dabar dueto muzika yra pakankamai dinamiška ir daugiasluoksnė, kad išliktų įdomi ir be žemyn ją tempiančios vokalo partijos. Jei grupė šio radikalaus, bet reikalingo žingsnio nežengs, jie ir toliau liks žaisti mėgėjų lygoje, net jei joje bus patys geriausi.

Kita albumo problema yra daug gilesnė ir ne taip lengvai, jei apskritai ištaisoma. Tai bendra The Perfect Pill muzikos estetika. Iš šios grupės neatimsi nei pretenzingumo, nei ambicijų, o tai jokiu būdu nėra blogi bruožai. Tačiau žūtbūtinis The Perfect Pill siekis skambėti kaip galinga roko grupė yra atstumiantis. Užuot atsipalaidavę ir bandę kurti individualų garsą, kas titulinėje EP’o dainoje jiems neblogai pavyksta, The Perfect Pill daugiau laiko praleidžia bandydami tapti Muse, nors priartėja nebent prie Static-X.

Static-X yra Kalifornijos nu-metal grupė, 1999-aisiais išleidusi vieną sėkmingą albumą, dabar lyg ir gyva, bet labiau atpažįstama dėl vokalisto į viršų sukeltų plaukų nei dainų. The Perfect Pill muzikos estetika yra likusi tame laikmetyje: galbūt jau peržengusi mileniumą, o gal dar ne. Jau minėtos „Emigrant’s Song“ ir „The Wake“ parodo, kad The Perfect Pill išties gali sukurti tai, ko niekas šioje šalyje nėra sukūręs anksčiau. Tačiau šios dainos – išimtis iš taisyklės, kad savo esybe jie yra nu-metal grupė, tik nerepuojanti.

Fred Durst, vienos sėkmingiausių šio žanro grupių Limp Bizkit lyderis, britų muzikos žurnalui Kerrang prisipažino: „2000-aisiais buvo 35 milijonai žmonių, susijusių su mūsų grupe. Praėjus dvylikai metų daugumos tų žmonių nebeliko. Mes turėjome savo momentą ir jis praėjo.“

The Perfect Pill kuria tokią muziką, tarsi dabar vis dar būtų 2000-ieji: kino teatrai rodytų Matricą, pokemonai būtų next big thing, o Metallica duotų į teismą Napster. The Wake būtų geras to meto albumas. Vienintelė problema, kad dabar 2012-ųjų pabaiga.