Mes gyvename Reichiškame muzikos pasaulyje

Amadinda (c) Justė Urbonavičiūtė
Amadinda (c) Justė Urbonavičiūtė

laikas.lt // 2012 m. spalio 10 d.

Šią savaitę publikuotame rašinyje britų „The Guardian“ klasikinės muzikos apžvalgininkas Tom Service konstatavo: „Jeigu iš šiandienos muzikos kultūros pašalintume Steve Reich, pajaustume didesnį skirtumą, nei pašalinę bet ką kitą.“

Autorius tęsia toliau: „Net jeigu manote, jog Reich muzikos nesate girdėję, jūs greičiausiai vis tiek esate susipažinę su tuo, ką jis daro.“

Visą straipsnį galite perskaityti čia. Sunku su juo nesutikti. Įkvėpimo besisemiantis tiek iš klasikinės, tiek iš šiandienos populiariosios muzikos (kaip yra sakęs pats, „pirmadieniais klausau Bethoveną, antradieniais – Radiohead), nebijantis pasakyti, kad didžioji dalis žmonijos istorijoje sukurtos muzikos yra šlamštas, Reich yra vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias mūsų laikų kompozitorius. „Gyva legenda“, – kaip mėgsta sakyti į jo muzikos koncertus viliojantys organizatoriai.

Reich į istoriją bus įrašytas kaip minimalistinės muzikos pradininkas. Jis bene pirmasis pradėjo naudoti loopinimą ir phasingą , pabandė eksperimentuoti su žmonių balso įrašais („It’s Gonna Rain“, 1965 m. kūrinys). Būtent reichišku hipnotizuojančiu minimalizmu, kuomet tuos pačius garsų motyvus kompozicijoje girdime dešimtis kartų, yra paremta praktiškai visa elektroninė muzika, nesvarbu, kad daugelis naujos kartos jos kūrėjų šio kompozitoriaus pavardės galbūt ir nežino. Už tai apie jį daug galėtų papasakoti Aphex Twin ar Björk – vieni labiausiai Reicho įtakotų vardų.

2006-aisiais, savo 70-ojo jubiliejaus proga, Reich viešėjo ir Lietuvoje (koncerto apžvalga ORE.lt), „Gaidos“ festivalyje. Šį rudenį jis į Vilnių neužsuko, tačiau „Gaidoje“ kompozitoriaus muzika vėl skambėjo ir buvo atlikta tikrų profesionalų, paties Reicho palaimintos vengrų perkusininkų grupės Amadinda.

Spalio 24-ąją, jų paklausyti susirinko pilna Šiuolaikinio meno centro salė. Matyti, jog laisvų kėdžių yra mažiau nei žmonių, stovinčių salės kraštuose, yra vienas maloniausių jausmų anti-mainstreaminės muzikos koncertuose.

Tarp žiūrovų – Giedrius iš Golden Parazyth, kitą savaitę Vilniuje koncertuojanti Alina Orlova, grupių Sheep Got Waxed ir Without Letters nariai. Ar reikia geresnio įrodymo, jog Reich yra svarbus šiuolaikinei muzikai?

Iš viso nuskambėjo šeši kūriniai: dviejų muzikantų plojimas „Clapping Music “:

Penkiais lietuviškai vadinamais „tarškalais“ atlikta „Music for Pieces of Wood“:

„Six Marimbas“, kadaise perdarytas iš vieno chrestomatinių Reich kūrinių „Six Pianos“:

Turbūt įspūdingiausias koncerto momentas: kompozitoriaus kelionės po Afriką įkvėpta, preciziško perkusininkų kvarteto atlikta pirmoji kompozicijos „Drumming“ dalis:

Taip pat – dviejų marimbomis grojančių muzikantų kūrinys „Nagoya Marimbas “ ir Reich specialiai Amadindai parašyta „Mallet Quartet“:

Superasudėtingas ir 150 proc. tikslumo reikalaujančias kompozicijas Amadinda atliko be pasimetimo – visgi jie vieni geriausių perkusininkų, kokie vaikšto žemėje šiuo metu. Klausytis jų Vilniuje – neeilinė patirtis. Matyti, kad kartu klausosi pilna ŠMC salė – dviguba laimė.

Tačiau dar didesnį įspūdį už atlikimą daro mintis, jog kažkas šią, iš pirmo žvilgsnio padriką, bet geriau įsiklausius – iki smulkmenų apgalvotą muziką turėjo sukurti ir užrašyti. Nors žinojimas, jog „iPhone“ įsijungęs „TonePad“ reichiškus garsus čia pat gali kurti kiekvienas, pačią muziką ir muzikantų amatą yra gerokai sumenkinęs, visgi muzikos apps’ai, „Ableton“ ir kiti skaitmeniniai garsų kūrimo įrankiai tėra jau sukurto muzikos pasaulio dalis. Po kepuraite su snapu besislepiantis Reich stovi virš viso to ir šelmiškai šypsosi.

„Mes gyvename Reichiškame muzikos pasaulyje“ – savo straipsnyje sako Tom Service. Jeigu taip, tuomet Amadinda – geriausi to pasaulio kūrėjo vietininkai.