Lukas Devita: Šiandien per mažai tikėjimo, kad roko muzika gali pakeisti gyvenimą

Lukas Devita (c) Agnė Daujotaitė
Lukas Devita (c) Agnė Daujotaitė

DELFI.lt // 2012 m. spalio 7 d.

Vasaros pabaigoje knygynus pasiekė „Garso gėlės“ (leidykla „Mintis“)  – knyga, tyrinėjanti Lietuvos literatūroje menkai paliestas, 7-ojo dešimtmečio JAV ir Jungtinę Karalystę menančias temas: hipių sąjūdį, psichodelinę muziką, roko poeziją.

Jos autorius, ilgametis kultūrinių leidinių bendraautorius Lukas Devita (tikras vardas – Vytautas Vilimas) nuo seno domisi Vakarų menu, buvo vienas pirmųjų lietuviškai parašiusiųjų apie Pop Art revoliucionierių Andy Warhol, kultinį bitnikų kartos rašytoją William S. Burroughs ir kitas lig tol menkai Lietuvoje pažintas asmenybes.

„Garso gėlės“ – L. Devitos muzikinių tyrinėjimų kolekcija. Kol knyga dar karšta, kalbuosi su jos autoriumi apie muziką tada ir dabar, atgimstančias hipių idėjas ir tai, ką lietuviui reiškia Bob Dylan.

Hipiai, rokas, psichodelinė muzika – tai nėra tos temos, kurios padėtų knygai patekti į perkamiausiųjų sąrašus. Muzikos publicistika Lietuvoje apskritai yra egzotiškas užsiėmimas, ką jau kalbėti apie vienos muzikos krypties tyrinėjimus. Vis dėlto, kodėl tuo užsiimi jau antrą dešimtmetį?

Tikrai, egzotiškas. Nors melomanams tai labai kasdieniška būsena: analizuoti, bandyti perprasti. Turbūt visų pirma tai daryti pradėjau dėl nesibaigiančio muzikos klausymo ir noro pasidalinti įspūdžiais. Manau, kad muzika yra didžiulis įkvėpimo šaltinis, tuo labiau vadinamasis psichodelinis rokas – viena seniausių ir keisčiausių muzikinių srovių.

Psichodelinės muzikos atspindžiai regimi ir šiandien. Ji buvo beveik tiesiogiai perkurta britpopo laikotarpiu, tokių grupių kaip Oasis, Kula Shaker ir naujesnių kūryboje, be psichodelinės muzikos postūmio neįsivaizduojama elektroninė muzika, ambientas. Net naujoji akademinė muzika šiandien gali skambėti pakankamai psichodeliškai.

Na, o visas hipių judėjimas yra ypač svarbus kaip to meto visuomeninių permainų katalizatorius. Vakarų pasaulyje jis žymėjo platesnio masto pacifistinio sąjūdžio pradžią, žmonių mąstysenos kaitą: išaugo ekologinis sąmoningumas, žmogaus teisių suvokimas, atsirado daugybė kitų gerų iniciatyvų.

Lietuvai, o ir visai buvusiai TSRS, hipiai, kaip ir vėlesnis pankų judėjimas, buvo slaptas laisvės eliksyras. Manau, jog šie, kelis dešimtmečius trukę judėjimai, prie politinio ir kultūrinio žmonių išsilaisvinimo prisidėjo daug daugiau, nei yra įvertinta, bent jau Lietuvos istorijoje.

Jimi Hendrix, Pink Floyd, David Bowie, Bob Dylan ir kiti kultiniai muzikos vardai, kuriuos knygoje aprašai – ar jie aktualūs šiandienos Lietuvai? Amerikiečiai ar britai su jais užaugo, dėl to jie visada bus tų visuomenių kultūros dalimi. Tačiau Lietuvą Vakarų muzika pasiekė po to, kai dalies jos herojų jau nebuvo tarp gyvųjų. Tai su jais sukuria visiškai kitokį, savitą santykį. Koks tai santykis?

Išties, suvokti tokių grupių ir asmenybių, kartais vos ne mitologinių herojų, vietą kultūroje ir mūsų santykį su jais nėra lengva. Tačiau, pavyzdžiui, Bob Dylan koncertavo Vilniuje. Tai reiškia, jog buvo žmonių, kurie numatė jo populiarumą Lietuvoje, surizikavo, tikėdamiesi, kad jis čia yra nors kiek žinomas (šypsosi).

Na, o jei rimtai, ir Lietuvoje dalis ankstesniosios kartos žmonių užaugo su šia muzika. Tačiau jiems tai buvo pogrindžio kultūros dalis, žinios apie roką čia vėlavo.

Taip pat svarbu pridurti, kad knygoje aprašyta muzika nėra sukurta Lietuvoje, tai nėra mūsų protėvių dainos, nors asmeniškai jos daug kam ir labai artimos. Tačiau man visada atrodė, kad įsisavinant pasaulinės kultūros pasiekimus, kvaila galvoti, jog taip nuskurdiname savąją, tautinę kultūrą. Manau, kad taip kaip tik galime ją praturtinti.

Mūsų santykis su mėgiamais muzikantais dažnai yra hiperbolizuotas, tačiau jis gali daryti labai gerą įtaką, tapti paskatinimu formuojantis asmenybei. Sovietmečiu žmogus viduje priešinosi beveik viskam aplinkui – tai dažnai buvo įslaptinta, bet visiems žinoma kultūrinė reakcija. Mąstančio, kūrybiškiausio jaunimo dalis nenorėjo taikytis prie edukacinės sistemos. Jie priešinosi, jei ne atvirai, tai iš vidaus. Besipriešinančio jaunimo gyvenimo filosofiją formavo menas, daugiausia – atėjęs iš Vakarų. Tai buvo laisvos mąstysenos išraiška. Kartais idealai ateidavo teisiai iš klausime minėtų grupių ir muzikantų plokštelių. Visa laimė jos buvo labai geros (šypsosi). Bent daugelis.

Savo straipsniuose išskirtinį dėmesį skiri dainų žodžiams – juos verti į lietuvių kalbą, interpretuoji. Kodėl tai darai? Klausiu, nes dažniausiai klausytojas, ypač ne anglakalbis, į žodžius nekreipia dėmesio ir tiesiog mėgaujasi muzika.

Taip, dabar tai nėra įprasta. Galbūt tai pagražintas prisiminimas, bet sakyčiau, jog anksčiau dainų žodžiai buvo vertinami labiau. Tam tikra dalis klausytojų bandydavo juos suprasti, nors tai buvo nelengva, ypač nekalbantiems angliškai.

Žodžių trauka buvo suprantama: juk apie muzikantą ir įrašą anksčiau žinota labai mažai, nebūdavo jokių vaizdo klipų, jau nekalbant apie koncertus. Bent ankstyvaisiais dešimtmečiais, mūsų vietiniam klausytojui vienintelė papildoma medija buvo plokštelės viršelis ir dainų tekstai.

Tas trūkumas, nepriteklius skatino, uždegė pažinimui. Ypač šaunu prisiminti sąsiuvinius su perrašytais dainų tekstais, kuriuos turėdavo tokie klausytojai, kurių poezija, rodos, niekaip nesudomintum. Kad ir kaip neįtikinamai tai kam nors nuskambės dabar, žmonės roko muzikos dėka keitėsi, tobulėjo.

Psichodelinė muzika ir apskritai hipių subkultūra daug kam asocijuojasi su psichotropinėmis medžiagomis. Tokios asociacijos nėra iš piršto laužtos – daugelio kultinių muzikantų problemos su narkotikais yra viešai žinomos, apie jas užsimeni ir savo knygoje. Vis dėlto, ar tikrai rokas ir narkotikai yra neatsiejami? Jei taip, tuomet ką reikėtų daryti, kad, sakykime, domėjimasis The Doors neprivestų prie noro išbandyti narkotikų patiems?

Tikrai, šis sąryšis istoriškai neišvengiamas, ir visada yra kontroversiškas. Bet žiūrint iš mūsų taško, jį galima vertinti be papildomų pavojų, tyrinėti ir rasti netikėtų rakursų. Pavyzdžiui, įdomu, kaip tokie sunkūs narkotikai kaip heroinas buvo sąmoningai įnešti į roko muzikantų terpę, kad būtų galima prisijaukinti naujų klientų juodajai rinkai. Gal ir kas nors iš establišmento tai palaimino, kad sužlugdytų vis labiau augančią neprisitaikėliškų roko muzikantų reputaciją tūkstančiams jaunų žmonių.

Manau, kad klasikinių roko asmenybių santykį su narkotinėmis medžiagomis ir buvimą aistringu šių muzikantų gerbėju galima atsieti. Senoji muzika dėl to ir išliko, kad ji gali suteikti tikrą stiprų emocinį poveikį. Tas poveikis yra pozityvus ir be jokių žalingų pasekmių. Tas pats yra literatūroje. Mokydamiesi apie rašytojus, mes žinome apie kai kurių jų priklausomybę nuo alkoholio, bet tebelaikome juos klasikais.

Visgi, manau, kad nušvietimas, pilnesnis pasakojimas, nėra blogai. Svarbu savarankiškas kritinis įvertinimas. Padėti jį suformuoti jauniems žmonėms yra daug prasmingiau nei prigąsdinti ir uždrausti, kas dažniausiai, kaip rodo praktika, tiesiog neefektyvu.

Hipių aukso amžius baigėsi sulig 7-uoju dešimtmečiu, tačiau pastaraisiais metais galima matyti vis daugiau hipiškumo apraiškų populiariojoje kultūroje. Viena aukščiausiai pakilusių naujų JAV dainininkių Lana del Rey fotosesijose puošiasi gėlių vainikais, Holivudas 25 mln. dolerių skiria kontrkultūrinio romano „Kelyje“ ekranizacijai, socialiniuose tinkluose dalinamasi John Lennon citatomis ir t.t. Kaip manai, ar tai greitai praeisianti mada, ar hipių idėjos vėl tapo aktualios?

Keli tokie hipių atgimimai jau buvo. Pamenu, kai 1991-ųjų pradžioje MTV ekrane pasirodė Lenny Kravitz. Buvo aišku, kad ankstesnio dešimtmečio mados baigėsi, o atsisukti į meilės revoliuciją juk visada aktualu.

Dar anksčiau toks sujudimas, gal tik ne taip plačiai, vyko ir apie 1985-uosius. Net dainininkas Prince naudojo hipišką atributiką, buvo aiškiai paveiktas Jimi Hendrix. Bet atsinaujinimas, persikūnijimas, roko kultūroje tikriausiai visada gyvuos.

O žvelgiant plačiau, kartais atrodo, kad nostalgija tampa įprastine šiandienos kultūros dalimi. Viskas sukasi ratu ir maišosi: vienoje gatvėje galime sutikti kelias ideologijas, religijas, daug madų. Bet visa tai jau kažkur yra buvę. Pavyzdžiui, berniukas važiuoja riedlente, net nežinodamas kad atrodo lyg ištrauktas iš 1984-ųjų, tuo pačiu vis skaitoma „Kelyje“, žiūrimas „Woodstockas“.
Gal tai ir nuoširdumo, visuotinio artimumo, pasitikėjimo, solidarumo ilgesys. Rodos, saulėtais hipių laikais to buvo daugiau nei šioje stiklo ir kompiuterių eroje.

Ne visi „Garso gėlėse“ aprašyti muzikantai išpopuliarėjo pasauliniu mastu, tačiau visi savyje turėjo herojiškumo, šimtaprocentinio atsidavimo tam, ką daro. Ar nepasigendi to šiandieninėje Lietuvos muzikoje? Ar mums scenoje netrūksta ryškių, bekompromisių asmenybių?

Atsidavimas tam, ką daro išties taikliai apibendrintų daugelį anų laikų muzikantų. To aiškiai trūksta tiek Lietuvos, tiek visoje šių dienų populiarioje muzikoje. Prodiuseriai pasakys, kad ir pop žvaigždės daug dirba. Taip, bet tai ne tas pats.

Dabartiniai roko muzikantai neretai teigia, kad jiems iškilti neleidžia geros aparatūros ar žiniasklaidos dėmesio trūkumas. Tai iš dalies tiesa, bet be asmeninės kūrybinės išraiškos, svarbu ir muzikos nešamos idėjos, o jas nešti gali tik neprisitaikančios asmenybės. Kai jų nėra, roko muzika vienodėja, jos samprata visuomenėje pernelyg įtvirtinama kaip pramoga. Šiandien per mažai tikėjimo, kad roko muzika gali pakeisti gyvenimą… Pakeisti į gera.

Ne tik rašai apie muziką, bet ir pats ją kuri ir atlieki. Dar 1989 m. grojai bene pirmojoje Lietuvos psichodelinio roko grupėje Dinda Polimantika, vėliau rengdavai eksperimentinės muzikos vakarus. Juokaujama, kad apie muziką rašo tik tie, kuriems nepavyko tapti muzikantais. Kaip pats vertini šią situaciją? Ar didesnį malonumą gauni muziką kurdamas, ar ją analizuodamas?

Taip, tikriausiai yra dalis tiesos tame posakyje apie muzikantus ir rašančiuosius apie muziką (šypsosi) Bet pats mokymasis groti, grojimas grupėje, net jei ji lieka nežinoma, yra nepamainoma patirtis. Kiekvienam rašančiam apie muziką tai tikrai praverčia, ypač kalbant apie roką.

Roko muzika ir yra ypatinga tuo, kad, skirtingai nuo džiazo ar klasikinės muzikos, kuriems reikia rimtesnio pasiruošimo, ją atlikti gali pabandyti kiekvienas. Galbūt net sukurti dainą. Tai pabandžius, adekvačiau galima suvokti esminius dalykus, grojimo motyvus.

O pabandyti rašyti apie anksčiau sukurtą gerą muziką, priminti apie ją, yra tiek pat džiugu. Rašymas veikia kaip tiltelis tarp senosios ir naujosios muzikos, kurią sukurs jau kas nors kitas.

rsz_1delfi_logo