Ką daryti, kad Vilniaus muzikos savaitės neužsibaigtų kaip Be2gether?

Vilnius Music Week (c) Šarūnas Mažeika
Vilnius Music Week (c) Šarūnas Mažeika

DELFI.lt // 2012 m. rugsėjo 5 d.

„Lietuvoje iš muzikos pragyventi beveik neįmanoma, bet iš muzikantų – jokių problemų“, – maždaug tokią, naujųjų laikų folkloru tampančią frazę, savaitgalį girdėjau bent iš trijų skirtingose grupėse grojančių muzikantų. Visi jie koncertavo Vilniaus muzikos savaitėje ir visi žadėjo kitais metais to nebedaryti.

Muzikos savaitės idėja yra graži ir reikalinga. Pakviesti Vilniun užsienio muzikos ekspertus, parodyti jiems geriausias vietas ir artimų kaimynų grupes, užmegzti ryšius, kurie vėliau galėtų padėti grupėms patekti į tarptautinę rinką – apmirusiai ir į Europos muzikos žemėlapį praktiškai neintegruotai Lietuvos muzikos industrijai toks renginys galėtų būti aukso vertės.

Žiūrint paviršutiniškai, atrodo, jog toks jis ir buvo: į pirmą kartą rengtą Vilnius Music Week atvyko kadaise Pink Floyd vadybininku buvęs, vėliau su The Clash, T Rex ir dar dešimčia garsių grupių dirbęs Peter Jenner, Gotan Project tarptautinio masto vardu pavertusi Sally Gross, prie kaimynų Brainstorm sėkmės istorijos prisidėjusi Guna Zučika ir nemažai kitų muzikos profesionalų.

Miestas buvo pilnas žmonių ir koncertų: penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį sostinėje buvo įrengtos net keturios scenos, nuo Katedros iki Lukiškių aikštės. Jose koncertai kasdien tęsdavosi nuo pat 18 val, naktimis persikeldavo į klubus. Ar gi ne puikus renginys?

Puikus. Puikus organizatoriams, svetingai priimtiems delegatams, daug nemokamų koncertų pamačiusiems vilniečiams ir svečiams. Tačiau panašių žodžių nepavyko išgirsti iš tų, kam šis renginys visų pirma turėtų būti skirtas: muzikantų.

O muzikantų buvo daug: Vilnius Music Week koncertuose grojo apie 50 grupių ir atlikėjų. Absoliuti dauguma jų už tai negavo jokio honoraro, nors tarp renginio rėmėjų buvo didžiausia šalies televizija ir stambūs aludariai, viena iš festivalio organizatorių – sostinės savivaldybės įstaiga, o į koncertus klubuose buvo parduodami bilietai (!).

Grupės sutiko groti nemokamai, nes patikėjo pažadu, jog šis renginys yra šansas pristatyti savo muziką jų karjerai galintiems padėti muzikos industrijos atstovams. Ar taip buvo, parodys laikas – galbūt tikrai greitai su, sakykim, Without Letters, viena daugiausia žadančių jaunų Lietuvos grupių, susisieks Rygos įrašų kompanijos I Love You Records atstovas, organizatorių išplatintame pranešime žiniasklaidai išreiškęs viešą susižavėjimą jais.

Taip muzikos savaitė ir turėtų veikti: kaip savotiškas turgus, kurio prekės – muzikantai, o pirkliai – prodiuseriai, vadybininkai, leidėjai ir kiti užkulisių žmonės, dažnai prie grupės sėkmės – ar nesėkmės – prisidedantys labiau nei patys muzikantai.

Tačiau reali situacija buvo tokia, kad daugelio grupių pasirodymų jokie potencialūs pirkliai nepamatė. Jos koncertavo tai pačiai, juos jau ne kartą klausiusiai vilniečių auditorijai, o už muzikantų nugarų buvo Sostinės dienų logotipas – Vilnius Music Week logotipas slėpėsi žemai po scenos įranga.

Turint omenyje, jog organizatoriai priėmė itin keistą sprendimą ir Vilniaus muzikos savaitę integravo į tradicinę Sostinės dienų programą, kurioje svarbesnį vaidmenį nei muzika vaidina pramogos šeimoms, liaudies amatų prekyba ir šašlykai (kaip rašoma programoje – „atėjusieji alkani išeis pilvus nešini!“), daugelis Muzikos savaitės grupių faktiškai koncertavo lygiai tokiomis sąlygomis, kaip ir kasmet jie tai daro Sostinės dienose. Tas pats saldainis, tik blizgiau įvyniotas.

Žiūrovas šioje situacijoje liko mažai ką supratęs. Kudirkos aikštės scenoje iki 18 valandos jis matė Sostinės dienų grupes, vėliau – jau Vilnius Music Week. Dar tebevykstant pastariesiems koncertams, Katedros aikštėje jau prasidėdavo didieji Sostinės dienų koncertai. Ten grupės – (Leon Somov & Jazzu, svečiai iš Jungtinės Karalystės Dirty Vegas, Chicane) populiaresnės ir brangesnės, dėl to, žinoma, jos pritraukė daugiau publikos nei pagrindiniu muzikiniu įvykiu turėję būti Muzikos savaitės koncertai. Vienas miesto renginys, paties miesto rankomis, suvalgė kitą, naujai gimusį ir bandantį įsitvirtinti.

Grįžkime prie to, jog Muzikos savaitės koncertuose grupės grojo negaudamos už tai nė centro. Lietuvos muzikantams tai jokia naujiena – nemaža dalimi tai yra pačių muzikantų neryžtingumo ir savęs nuvertinimo rezultatas. Bet jei jau sutinki savo muziką dovanoti nemokamai, turi teisę reikalauti 110 procentų rūpesčio iš organizatorių. Ar muzikantai jį gavo?

Jau pirmąją Muzikos savaitės dieną vykęs Nicolas Jaar koncertas Lofte parodė, kad ne visai. Tai buvo oficialus Vilnius Music Week atidarymas, tačiau absoliučios daugumos Muzikos savaitėje grojusių grupių nariai į jį net negavo pakvietimo.

Jie negalėjo įeiti į atidarymą renginio, kurį būtent jie miestui ir padovanojo nemokamai grodami! Tai, kad į Jaar koncertą buvo išpirkti visi bilietai ir vietų muzikantams paprasčiausiai nebuvo, yra toks pat ciniškas pasiteisinimas, kaip pasakyti, jog grupės būgnininkas neatvyks į koncertą, nes automobilyje jam neliko vietos.

Atmestinas požiūris į muzikantus tęsėsi ir likusias dienas. Mieste grojusių grupių įgarsinimas, kaip ir įprasta nemokamiems miesto renginiams, buvo geriausiu atveju vidutiniškas, informacija apie koncertų laikus festivalio skrajutėse dažnai buvo klaidinanti, daugelio Muzikos savaitėje koncertavusių grupių aprašymai ar netgi pavadinimai lig šiol nėra paminėti oficialiame Vilnius Music Week tinklalapyje.

Labiausiai nepasisekė jaunai roko grupei Second Riot: musicweek.lt esančiame atlikėjų sąraše jie taip ir neatsirado, grupės vardas buvo paminėtas tik skrajutėse ir Vilnius Music Week laikraštyje, tačiau ten jis įrašytas kaip „Second Rio“. Vietoje antrųjų riaušių – antrasis Rio de Žaneiras.

Galima manyti, kad tai viso labo yra smulkmenos, kuriomis bandoma apjuodinti sveikintiną Muzikos savaitės iniciatyvą. Iniciatyva tikrai tokia ir yra, tačiau tai, kas ją realizuojant iš šono atrodo kaip menkniekiai, muzikantams pataiko į paširdžius ir pakerta jų tikėjimą pačia idėja.

Dalis šiemet Muzikos savaitėje grojusiųjų grupių kitais metais to nebedarys. Organizatoriams tai nebus tragedija – visada atsiras jaunų, jokių reikalavimų neturinčių kompanijų, kurioms svarbu leisti groti, nesvarbu kokiomis sąlygomis. Ne paslaptis, kad nemažai Lietuvoje kol kas tik pirmus žingsnius žengiančių ir apie savo muzikos eksportavimą dar svajoti nedrįstančių grupių Muzikos savaitėje buvo pristatytos ir šiemet. Jos buvo scenoje, kai tuo tarpu šiemet Talino muzikos savaitės žiūrovus žavėjusi, daugiausia koncertų užsienyje rengianti Lietuvos dainininkė Alina Orlova sukiojosi tik tarp žiūrovų.

Tai, kad Vilniaus muzikos savaitėje negrojo praktiškai nė viena didesnio masto, o kartu ir brangesnė Lietuvos grupė, o vieninteliai ryškesni užsienio svečiai buvo latviai Instrumenti, aiškiai parodo organizatorių orientaciją į kiekybę, o ne į kokybę.

Užuot pabandžius investuoti ir į Lietuvą pakviesti, sakykime, šiuo metu populiariausią Baltijos šalių grupę estus Ewert and the Two Dragons, taip suteikiant renginiui stiprų tarptautinį atspalvį, festivalio programa buvo užpildyta nemokamai grojančiais vietiniais statistais.

Visa ši situacija primena antrus metus įšaldytą, kadaise didelių ambicijų turėjusį festivalį Be2gether. 2007-2010 m. vykęs festivalis taip pat buvo orientuotas į tarptautinę rinką, siekė įtvirtinti Lietuvos vardą Europos muzikos industrijoje, paskatinti Lietuvoje muzikinį turizmą ir t.t. Gražūs tikslai leido gauti finansinę paramą iš valstybės biudžeto. Tačiau vėlgi: muzikantai šį renginį prisimena kaip tą, kuriame koncerto džiaugsmą keitė nervinimasis belaukiant vėluojančių honorarų. Šiuo metu Be2gether oficialiai nėra numarintas, tačiau matant, kaip per tuos pora metų, kol jo nebuvo, Lietuvoje padaugėjo muzikos festivalių pasiūla, neatrodo, kad būtų erdvės sėkmingai reinkarnacijai.

Būtų liūdna, jei panašus likimas ištiktų ir Vilniaus muzikos savaitę, tačiau kad taip neįvyktų, reikia esminių permainų: neleisti Sostinės dienoms užgožti Muzikos savaitės koncertų, stiprinti grojančių atlikėjų sąrašą, profesionaliau žiūrėti į muzikantų pristatymą tiek internete, tiek ant scenos.

„Festivalis baigėsi – o mes pasimatysime kitąmet dar didesniame, įspūdingesniame festivalyje – Vilnius Music Week 2013!!!“, – savo „Facebook“ puslapyje sekmadienį paskelbė Vilnius Music Week organizatoriai.

Pirmas darbas, ką reikėtų padaryti prieš pradedant organizuoti kitų metų Vilniaus muzikos savaitę – paklausti dalyvavusių muzikantų, kas pavyko, o kas ne, šiųmetėje. Kol kas jų žodžio niekas neklausė, nors būtent jų nuomonė turėtų būti svarbiausia. Nes be muzikantų nebūtų nei muzikos savaitės, nei pačios muzikos.

rsz_1delfi_logo