Nicolas Jaar užhipnotizavo

Nicolas Jaar (c) Edvinas Greičius
Nicolas Jaar (c) Edvinas Greičius

laikas.lt // 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Po vakar įvykusio Nicolas Jaar koncerto Lofte galima patvirtinti: taip, jis tikrai puikus. Kiek užsižaidžiantis, nekreipiantis dėmesio į publiką, bet puikus.

Vasarą ilsėjęsis Loftas publiką pasitiko atsinaujinęs: scena perkelta į kitą pusę, atsirado papildomas balkonas netelpantiems ant žemės, įrengti du minibariukai, kad nebebūtų ilgų eilių prie anksčiau vieninteliu buvusio didžiojo baro.

Vakaras nusimatė ilgas, bet vertas laiko, mat Jaar’ui buvo paruošta A klasės lietuviškas apšildymas: Golden Parazyth ir Vidis.

GP duetas dar kartą įrodė, kad savo stalčiuje turi dainų keliems albumams į priekį. Pamokos laiko ilgio setą jie sugebėjo sugroti neįtraukę nė vienos savo naujausio, gegužę pasirodžiusio trečiojo albumo Long Way Home dainos.

Tai ne pliusas, nes Long Way Home yra labai geras albumas. Tačiau Giedrius ir K@ yra per daug profesionalūs, kad leistų sau sugroti vidutinio lygio programą. Abejonių nekėlė nei kaip visada Lofte geras vaizdas (jei nori Lietuvos scenoje atrodyti gerai, grok Lofte – šviesos, vizualizacijos ir plytos sienose padarys savo), nei čia ne visada džiuginantis, bet šįkart jokių problemų nekėlęs garsas.

Vidis palaikė temperatūrą, jos per daug neįkaitindamas, bet ir neleisdamas žiovauti. Stovėdamas antrame aukšte jis pagrojo setą, kuriame vietos atsirado ir SBTRKT, ir Adele.

O tada, 15 minučių iki paskutinio šios vasaros penktadienio pradžios, publikai skanduojant „Ni-ko-lai“, kas greitai peraugo į „My-ko-lai“, į sceną žengė jis – vakaro kaltininkas, niujorkietis, kurio dainos skamba BBC1 eteryje, kurį kalbina The Guardian, The Stool Pigeon ir Clash, kurio debiutiniam albumui Space Is Only Noise Pitchfork skyrė garbingą 20 vietą geriausių praėjusių metų albumų sąraše.

Nicolas Jaar yra vertinamas už savo gebėjimą būti didesniu už žanrus ir kurti dainas, kurios pagal klasikinį supratimą net nėra dainos. Jis tai pademonstravo ir Lofte. Ten negirdėjome atskirų kūrinių, tik vieną ilgą, dviejų valandų kreivę, tai kylančią, tai nusileidžiančią, tai greitėjančią, tai vos vos nenutylančią.

Kartu su kompiuteriu, klaviatūra ir vokalu besidarbavusiu Nicolu scenoje buvo gitaristas ir saksofonininkas. Visi trys jie kartu atrodė kaip tikra grupė, kurioje kiekvieno nario įnašas buvo jei ne apylygis, tai vis tiek gyvybiškai svarbus.

„You guys listen in a very beautiful way, thank you“, – vieną iš bene trijų savo replikų publikai (kitos dvi – „labas“ ir „iki“) tarė Jaar ir atliko dar pora kūrinių bisui.

Iš viso programa truko apie dvi valandas, kas nebuvo į naudą, ypač kai nemažai laiko buvo skirta nedaug ką pasakantiems house ritmams. Pastaruosius, jei norėtų, Nicolas galėtų groti visą naktį ir žmonės vis tiek šoktų. Tačiau meilė jam yra ne dėl tokių garsų. Minimalizmas, sugebėjimas į šiuolaikinę elektroninę muziką įpinti eksperimentinį džiazą ir, visų svarbiausia, žaisti su tuo atsargiai, kiekvienu kruopščiai apgalvotu garsu pataikant tiesiai klausytojui į smegenis – štai kur jo stiprybė. Albume toks skambesys yra išgrynintas, tuo tarpu koncerte tarsi neapsisprendžiama, ar norima, kad publika medituotų, ar kad šoktų.

Vis dėlto, meditacija nugalėjo. Nuo pat ilgo avangardinio intro iki paskutinės natos Jaar ir komanda, kaip patyrę psichoterapeutai, užhipnotizavo publiką. Didžiulis garsas, stiprus vaizdas scenoje, žmonių tankumo (visi bilietai į koncertą buvo išpirkti dar likus savaitei iki jo, papildomų šimto irgi greitai neliko) iššauktas karštis – Jaar muzika turėjo idealias sąlygas įlįsti giliai pasąmonėn ir jomis pasinaudojo.

(c) Edvinas Greičius
(c) Edvinas Greičius

nicolasjaar.net