Markas Palubenka – no fun in 101 (2012, Mind the Groove)

front

Literatūra ir menas // 2012 m. kovo 23 d., Nr. 12 (3372)

Ar pastebėjote, kiek daug Marko Palubenkos aplink mus?

„Sveiki atvykę! Aš apgailestauju, tačiau kol kas negaliu pasiūlyt jokios garsinės/vaizdinės medžiagos, kurios paskatinti ar sužavėti Jūs drąsiai jungsitės čionai, tačiau sakau, kad produkcija yra laistoma vandens, kaitinama saulės ir ji išdygs“, – Markas pernai gegužę prisistatė internete. Tada šis Vilniaus vaikinas turėjo viso labo keleto dainų demo versijas ir nedidelį, bet ištikimą ankstesnės savo grupės Grim City klausytojų ratą.

Dabar 2012-ųjų kovo vidurys, Markas ką tik išleido debiutinį albumą no fun in 101 ir plaukia ant cunamio dydžio bangos. Apie jį rašo didžioji žiniasklaida, apdovanojimų T.Ė.T.Ė. komisija jam skyrė Metų naujoko prizą, į albumo pristatymo koncertą susirinko pilna sostinės Menų spaustuvė. Mėnesio pabaigoje Markas vyks į Talino muzikos savaitę, kur bus vienas iš dviejų atlikėjų, atstovausiančių Lietuvai. Tokio dėmesio jaunam, naujam, televizijoje nesifilmavusiam, prodiuserių užnugario ir maišo monetų neturinčiam muzikantui Lietuvoje neteko matyti nuo Alinos Orlovos skrydžio 2008-aisiais.

Perklausius debiutinį albumą Marko sėkmės fenomenas netampa aiškesnis. Tiesą sakant, klausimų kyla tik daugiau. Ne todėl, kad muzika būtų neverta dėmesio. Priešingai. Tačiau tai sudėtingo turinio įrašas, kuriame nėra nė vieno potencialaus radijo hito. Ne masių muzika. Bet Marko vardas yra masiškai linksniuojamas. Kaip jam tai pavyko? Dvi prielaidos: a) masių skonis pasikeitė, jis nebėra toks primityvus, kaip esame įpratę manyti, b) Markas žmonėms tiesiog patinka. Vieniems dėl įvaizdžio, antriems dėl draugiško būdo, tretiems dėl galimybės pasijusti bendruomenės dalimi atėjus į koncertą ar dalijantis įrašais. Kokie tie įrašai – ne taip ir svarbu.

Bendruomeniškumo aspektas reikšmingesnis, nei galėtum pagalvoti. Girdėję koncertą Menų spaustuvėje neleis sumeluoti: atmosfera buvo ypatinga. Jau pats albumo pristatymo faktas kūrė šventinę nuotaiką, tačiau buvo ir šis tas daugiau. Atrodė, kad susirinko didžiulė šeima, kurios centre – talentu išsiskiriantis vyresnysis brolis.

Tarp poros šimtų žiūrovų daugumą sudarė Y kartos jaunimas, kuriam trūksta tokių „vyresniųjų brolių“. Dėl to Markas atsirado laiku ir vietoje: jis pakankamai talentingas, kad į jo kūrybą būtų žiūrima su pagarba, pakankamai veiklus, kad vos sužibėjęs nebūtų užmirštas, ir, svarbiausia, iki kaulų smegenų atviras ir nuoširdus. Nereikia stengtis Marko pamėgti, belieka pripažinti, kad jūs jį jau pamėgote.

Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar daugiau dividendų jis susirenka per dainas, ar per pauzes tarp jų. Yra dviejų tipų muzikantų: visiškai nebendraujantys su publika ir kalbantys po kiekvienos dainos. Markas arčiau antrųjų. Koncertų metu neapleidžia mintis, kad publika labiau laukia kūrinio pabaigos, kai Markas pasakys ką nors, nebūtinai rišlaus, bet bendruomeniškumą stiprinančio.

Klausydamas albumo lieki tik su muzika. Santykis su kūrėju keičiasi iš esmės. Šiuo atveju tai turėtų būti ne į naudą, tačiau tenka pripažinti: no fun in 101  yra sėkmingas debiutas.

Nors Markas nenoriai prisimena Grim City, bet 8-ojo dešimtmečio psichodelinio roko įkvėpto etapo atgarsiai jo kūryboje išlieka ryškūs. Albume gausu elektroninės muzikos elementų, tačiau vis išlenda gilmoriški gitaros solo ar morisoniškai žemas vokalas. Eklektiška, bet į naudą.

Jauni šiandienos muzikantai kurdami retai skiriasi su kompiuteriu. Tačiau tokių, kurie išmanytų dar iki jų gimimo išpopuliarėjusius ir sunykusius muzikos žanrus, gebėtų virtuoziškai valdyti gitarą, o ne tik „Ableton Live“, aplinkui beveik nėra. Pasiūlydamas psichodelinio roko ir šiuolaikinės elektronikos simbiozę Markas ne tik duoda tvirtą starto poziciją savo solo karjerai. Tai kartu ir visos Lietuvos muzikos scenos žingsnis į priekį.

Padėjęs į šalį akustinę gitarą, porą dainų („Paki“, „I Bet on You“) Markas atlieka tik kompiuteriu, ir būtent šie kūriniai albume mažiausiai reikalingi. Žvelgiant iš praktinės pusės, „Paki“ gali pridaryti ir daugiau bėdų. Kaip viename interviu atskleidė atlikėjas, filme „Adomo obuoliai“ nugirstas žodis jam pasirodė „fainas ir juokingas“, dėl to šią dainą pavadino būtent taip. Tačiau „paki“ yra priskiriamas prie Azijos gyventojus įžeidžiančių žodžių. Tai tas pats, kas pavadinti dainą „Ni**er“ neturint jokių blogų intencijų, viso labo todėl, kad „faina ir juokinga“.

Nagrinėjant albumo tekstus galima įsitikinti kitame interviu išslydusiu prisipažinimu – žodžių prasmė Markui nėra itin svarbi, svarbiau, kaip jie skamba. Dėl to nereikėtų stebėtis tokiais deriniais kaip „boxes“ ir „foxes“ (daina „Never Talk to Strangers“) –­ greičiausiai jie čia tik todėl, kad rimuojasi.

Paradoksas, tačiau daugumos dainų žodžiai neatrodo tušti. Prasmės susikuria, net jei pats muzikantas jų ten neužkodavo. Pavyzdžiui, albumą užbaigiantis didžiausias no fun in 101 šedevras „God Is in the Rain“: ką tai reiškia? kodėl Dievas yra lietuje? Tačiau eidamas Vilniaus gatvėmis lyjant supranti, kad nereikia analizuoti. Markas nekelia klausimų, jis teigia. Dievas yra lietuje, ir taškas.

Muzikanto gebėjimas savo kūryba įtikinti yra pavydėtinas. Drovus ir tylus vokalas sukuria ypač intymią atmosferą –­ klausytojas jaučiasi taip, tarsi šios dainos parašytos išskirtinai jam. Toks santykis su klausytoju daugeliui muzikantų yra siekiamybė, kuriai nelemta išsipildyti.

Kita vertus, tai pajusti pavyks tik susikaupus. no fun in 101 nėra lengvas albumas. Jį suprasti ir pamėgti reikia pralavintos klausos, jautrios sielos ir kantrybės. Skubančiai ir dirgliai kartai tai neturėtų būti prie širdies. Bet, panašu, yra.

Tegu kiekvienas Marko muzikos klausytojas sau atsako, kiek mėgsta jį patį, kaip šiandienos miesto kultūros reiškinį, ir kiek mėgaujasi Marko kūriniais. Jei jokio vidinio konflikto neiškyla, tuomet belieka nusimesti kepurę ir pripažinti, kad tapome rafinuotesni. Kad su jautria, itin asmeniška ir vakarėlį numalšinančia, o ne pradedančia muzika Lietuvoje galima patikti ne vien šimtui melancholikų. Tačiau kol kas atrodo, kad Markas visų pirma mylimas ne dėl muzikos, o dėl to, kad „kas gi kitas, jeigu ne jis“. Kartai trūksta herojų, ir Markas reikalingas kaip stiprus kandidatas.

no fun in 101 @ Spotify
Markas Palubenka @ Facebook

Mind The Groove