Rasabasa: Lietuvoje jauti, kaip muzika auga

Rasabasa: Sindre, Nils, Snorre, Bjørn, Rasa
Rasabasa: Sindre, Nils, Snorre, Bjørn, Rasa

laikas.lt // 2012 m. vasario 17 d.

Naują profesionalumo kartelę Lietuvos muzikoje nustatanti Norvegijos-Lietuvos grupė Rasabasa šiuo metu padariusi nedidelę pauzę, į studiją sugrįš pavasarį. Kol to laukiame, susitikau su M.A.M.A. apdovanojimuose „Metų alternatyva“ pripažintos grupės branduoliu: Rasa Bubulyte ir Snorre Bergerud. Parsinešiau optimizmo.

Lietuvos populiariosios muzikos scenos jaunumas yra didžiausias jos pliusas. Tai reiškia, kad apstu erdvės sceną praturtinti.

Tuo neabejoja Rasabasa nariai, puikiai pažįstantys muzikinę situaciją tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Norvegijoje, tačiau savo karjerą susieję su Vilniumi ir šiuo metu esantys viena solidžiausių grupių šalyje.

Norvegija galėjo būti svarstytina kaip variantas – keturi iš penkių grupės narių yra norvegai. Jungtinės Karalystės pasirinkimas taip pat būtų atrodęs logiškai, nes grupės pradžia sietina su Liverpulio scenos menų institutu (LIPA – Liverpool Institute for Performing Arts), kur susipažino vokalistė Rasa ir gitaristas-prodiuseris Snorre.

Jiedu pradėjo eksperimentuoti dream pop ir roko žanrų tematikose. Pamatę, jog keturių rankų nebeužtenka, į pagalbą pasikvietė taip pat LIPA studijavusius draugus: būgnininką Sindre Skeie ir bosistą Nils Bogen. Galiausiai į Liverpulį atskrido ir ilgametis Snorre scenos bičiulis, taip pat gitaristas Bjørn Holmesland. Grupė gimė tokia, kokią ją dabar žinome.

Bet Jungtinė Karalystė jų netraukė. „Juk tos šalies scena muzikantams – svajonė“, – sakau Snorre, besisukinėjančiam kėdėje prie lėktuvo piloto konsolę primenančio masyvaus garso pulto – centrinio didžiulės (dvi erdvės, 130 kvadratinių metrų) Rasabasa studijos Vilniuje objekto.

„Jungtinės Karalystės scena išties yra svajonė tiems, kurie į ją patekę. Tačiau kiek sėkmingų užsienio muzikantų ten žinai? Jų praktiškai nėra. Ta scena yra didžiulė, bet kartu labai uždara. Išveskime analogiją su inžinieriais: jiems svajonė turbūt būtų nuvykti į Japoniją ir gaminti elektroniką ten. Tačiau jei inžinierius sėdi savo namuose kur nors Suomijoje, gamina prietaisus ir viliasi, kad vėliau tuos prietaisus parduos Japonijos rinkoje, deja, vargu ar jam pavyks. Nes toje rinkoje apstu pačių japonų sukurtos technikos. Egiptiečiams smėlio juk taip pat nesiūlai“, – neskubėdamas, apsvarstydamas kiekvieną sakinį, mintį rutulioja Snorre.

Grupė koncertavo Liverpulyje ir Edinburge, tačiau tolesnės muzikinės veiklos britų salyne netęsė. „Jungtinėje Karalystėje populiarūs tam tikri muzikos stiliai, ir, mano nuomone, tai, ką grojame mes, nebūtų taip populiaru. Aš nenorėčiau leisti laiko ir eikvoti energijos tam, kas neatneš norimo rezultato.“

Grįžti į puikiai pažįstamą Norvegiją jie taip pat nenorėjo, nors muzikinė kultūra ir čia turi gilias tradicijas. Šioje šalyje išaugę tokie vardai kaip Röyksopp, Kings of Convenience, a-ha jau nekalbant apie sunkiosios muzikos sceną. Tatuiruotės ant Snorre rankų kalba pačios už save: karjerą jis pradėjo kaip hardcore grupių narys, o vėliau pjaustė stygas death metalo grupėse. Lyriškus Rasabasa rifus grojančio Bjørn patirtis tokia pati, Sindre būgnais pradėjo groti pankroko grupėje.

Tačiau su Rasabasa muzikantai norėjo pabandyti ką nors naujo.

„Sunkiojoje muzikoje buvau pasiekęs tokį tašką, kai jaučiau, kad kai sukuriu kažką naujo, nebepadarau to geriau nei anksčiau. Tai vis dar skambėdavo gerai, bet ne geriau. Dėl to norėjau naujos pradžios. Persikėliau į Angliją, pradėjau studijas. Pardaviau visas savo pointy gitaras ir pradėjau kurti visiškai kitokią muziką. Tada sutikau Rasą“, – apie metamorfozes pasakoja Snorre.

Bjørn Holmesland (c) Edvinas Greičius

 

Vienuolikos paėmęs į rankas gitarą šiuo metu 29-erių muzikantas per visą savo karjerą yra grojęs penkiolikoje grupių, dažnai keliose vienu metu. Norvegiją jis buvo išmaišęs nuo šiaurės į pietus, nuo vakarų į rytus. Tuo tarpu Lietuva tiek jam, tiek kitiems grupės vaikinams buvo egzotika. Bet tai nebuvo vienintelis pliusas.

„Tiesą sakant, Norvegija už Lietuvą ne tiek ir daug pranašesnė – gyventojų tik milijonu daugiau. Taip, ji didesnė geografiškai, bet tai reiškia, kad turi ilgiau važiuoti iš vienos koncerto vietos į kitą. Sugroji viename koncerte, į kitą miestą važiuoji 5-6 valandas. Kitas šalia esantis miestas – dar už tiek pat valandų. Jei nori groti dar kitur – jau reikia važiuoti visą dieną. Greitai tai pasidaro labai brangu, dėl to dažna grupė Norvegijoje groja daugiausia 3-4 miestuose – tiek pat, kiek ir Lietuvoje“, – patirtimi dalijasi Snorre ir priduria:

„Jei tik nori, Lietuvoje gali sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į Lenkiją. Likusi Europa čia taip pat nesunkiai pasiekiama. Tuo tarpu Norvegijoje sėdi į automobilį, važiuoji ir randi jūrą. Jei nori išvykti toliau – vėl daugybė pinigų keltui ar lektuvui.“

Lietuvos muzika – kaip tuščias popieriaus lapas, kurį galima pildyti

Lietuvą Norvegijos muzikantai atrado lėtai, prisiliesdami po truputį. Pirmą kartą Rasos vedini jie čia atvyko 2009-ųjų vasaros pabaigoje, besivadindami „Basom“. Surengė koncertą neofolkloro festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, rugsėjo 1-osios proga grojo keliems tūkstančiams studentų Vingio parke, viešėjo Klaipėdoje ir čia pat išskrido atgal į Angliją. Sugrįžimo reikėjo laukti iki kitos vasaros.

Antrojo vizito metu Snorre turėjo ir individualų tikslą: muzikos industrijos studijų magistro darbą jis ruošė būtent apie muzikos situaciją Lietuvoje. Čia kalbėjosi su vietiniais profesionalais, skaitė, analizavo ir priėjo išvadų, turėjusių įtakos tolesniam jo gyvenimo keliui.

„Muzikantas Lietuvoje prieš akis tarsi turi baltą popieriaus lapą – čia galima daug ką nuvekti. Ir tai yra nuostabu“, – vienu sakiniu tyrimą reziumuoja muzikantas.

Kol kas nesigilindamas, kas gi tokio „nuostabaus“ tame, vėl bandau prieštarauti: o kaip 21 nepriklausomybės metai, su roko maršais, Foje ir Antimi? Kaip šiuo metu kuriančios grupės?

„Taip, Lietuvoje yra daug talentingų muzikantų, tačiau jie nėra gerai žinomi užsienyje. Kodėl? Neminint Amerikos ir Jungtinės Karalystės, dauguma grupių iš mažesniųjų Europos valstybių siejamos su savo šalies įvaizdžiu: kai kalbame apie Rammstein, mums atrodo, kad tai yra vokiškai skambanti grupė, Björk asocijuojasi su Islandija ir kt. Lietuva neturi aiškaus tarptautinio įvaizdžio ir sunku identifikuoti, kas yra „Lithuanian sound“, lietuviškas garsas. Jis dar nėra susiformavęs.“

Na gerai, bet ar gi tuo reikia džiaugtis? „Taip! Būtent tai man ir patinka. Būdamas Lietuvoje jauti, kad jau tuoj tuoj čia kažkas prasidės, matai, kaip scena auga. Kitose šalyse to padaryti negali, nes viskas jau yra įvykę. Sakykime, Italijos pop muzika – ji yra tokia kokia yra, kitokia nebus. Norvegijos muzika taip pat nesikeis, niekas ten neateis ir nepasakys: „Ei, niekas anksčiau to nedarė Norvegijoje“. Negali, nes viskas jau yra padaryta. O Lietuvoje kažkas fantastiško gali atsitikti per ateinančius 5-10 metų. Nes tai dar nėra atsitikę. Ir aš noriu tai pamatyti.“

Snorre Bergerud (c) Edvinas Greičius
Snorre Bergerud (c) Edvinas Greičius

Grupė nusprendė muzikinę veiklą tęsti Lietuvoje. Rasai tai reiškė grįžimą namo ir galimybę čia pristatyti savo kūrybą.

Šiuo metu taip pat 29-erių dainininkė yra sukaupusi didžiulę muzikinę patirtį: nuo aštuonerių gimtojoje Utenoje lankė muzikos mokyklą, chorinio dainavimo, dirigavimo ir fortepijono specialybę. Studijų metais persikėlė į Vilnių, kur mokėsi tarptautinio verslo vadybos, taip pat su įvairiais vietos muzikantais koncertuodavo kaip pritariančioji vokalistė.

Vėliau Rasa dalyvavo televizijos muzikiniame realybės šou „Dangus“, kurį laimėjusi, su kitu šou dalyviu Jonu Čepuliu, išleido neo-electro-folkloro albumą. Galiausiai, kaip prizą už pergalę „Danguje“, ji gavo galimybę išvykti į Liverpulį, kur toliau lavino vokalą ir gilino žinias apie bendruosius populiariosios muzikos dalykus: kompoziciją, dainų rašymą, netgi muzikos ir garso technologijas, su kuriomis tvarkytis yra garso inžinieriaus, o ne vokalisto darbas.

Nepaisant puikaus muzikos teorijos ir praktikos išmanymo, stipraus balso ir charizmos, ji niekada nebuvo rimtai bandžiusi kurti dainų pati.

„Visada norėjau tai daryti, bet per daug kritikuodavau save dar prieš pradedant ką nors kurti. Tačiau kai pradėjome groti kartu su Snorre, supratau, kad dabar yra tas metas, kad dabar turi pavykti. Pirmasis mūsų albumas yra kartu ir pirmųjų mano bandymų kurti muziką ir žodžius rezultatas“, – kalba Rasa.

Būtent su Snorre, Sindre, Nils ir Bjørn dainininkė realizavo ilgametę svajonę turėti savo grupę, kurioje atliktų savo muziką.

Išskirtiniai profesionalumu

2010-ųjų vasaros pabaigoje Rasabasa sugrįžo su debiutiniu albumu. Eklektiškas, bet Lietuvoje anksčiau menkai praktikuoto šiaurietiško skambesio įrašas sulaukė teigiamų vertinimų iš naujienų scenoje pasiilgusių klausytojų. Dėka ankstesnio Rasos populiarumo televizijoje, albumas buvo pastebėtas ir į alternatyvią muziką ne taip dažnai dėmesį atkreipiančios didžiosios žiniasklaidos.

„Lietuvos ryto“ muzikos kritikas Ramūnas Zilnys parašė albumui 9 iš 10 ir recenziją užbaigė: „Šis albumas vertas tikrai daugiau nei dešimties litų, už kuriuos jis bus parduodamas grupės koncertuose. Sveika sugrįžusi, Rasa.“

Praėjusių metų rudenį grupė pristatė dar vieną įrašą, keturių dainų EP (angl. Extended Play). Tačiau būtent tos keturios dainos geriausiai reprezentuoja Rasabasa tokius, kokie jie yra šiandien. Jei debiutinio įrašo kūriniai buvo parašyti Rasos ir Snorre, o likusieji muzikantai sukūrė savo partijas jau egzistuojančioms dainoms, tai EP, ne veltui simboliškai pavadintam tiesiog „1“, dainos buvo kurtos nuo nulio visų kartu.

Sąlygas repetuoti ir įrašinėti grupė turi puikias – Lietuvos radijo ir televizijos pastato rūsyje įkurta studija, kurioje ir kalbamės su Rasa ir Snorre, įspūdinga ne tik savo dydžiu. Čia sovietmečiu grodavo Lietuvos radijo orkestras, būdavo repetuojami muzikiniai pasirodymai televizijoje. Dabar rūsyje yra dviženklis skaičius gitarų, apie 50 pedalų, penki sintezatoriai, du būgnų komplektai apie 30 mikrofonų. Viskas muzikantų sukaupta per ilgus metus, atkeliavę iš Norvegijos, vėliau transportuota iš Liverpulio, neseniai papildyta ir muzikos įranga iš Vokietijos. „Jiems technikos niekada nėra gana! Man pakanka mikrofono.“ – juokiasi Rasa.

„Rūsiu“ šias patalpas galima vadinti tik dėl to, kad jos faktiškai yra pastato rūsyje. Pati studijos aplinka labiau primena didžiulį biurą: baltos sienos, visi daiktai savo vietose, nė vienos nuorūkos, nė vieno alaus butelio ar kitų dalykų, kurie dažnai yra atributai grupių studijose.

Viskas susiję su šia kompanija dvelkia profesionalumu. Sudėkime faktus greta: keturi iš penkių grupės narių yra diplomuoti muzikantai, o penktojo, 12 metų įvairiose grupėse gitara grojančio Bjørn pavadinti nepatyrusiu ar netechnišku neapsiverčia liežuvis. Taigi turime penkių profesionalų komandą, kuriuos prodiusuoja tas pats Snorre, Liverpulio Universiteto muzikos industrijos magistras, pokalbio metu neleidęs nė karto suabejoti savo kompetencija.

Visi jie turi vieną geriausių Lietuvoje studijų, kurioje gali repetuoti ar miksuoti kad ir pernakt. Visi jie nebe naujokai, persirgę žvaigždžių ligos sindromais, draugiški vienas kitam ir nesiveržiantys soluoti.

Lietuvos mastu, tai yra neregėtas pamatas. Ar jo nepakanka, kad „Rasabasa“ būtų ta grupė, kuri pasiektų proveržį Lietuvos scenoje, eksportuotų šalies muziką į užsienio koncertų arenas?

Snorre šypsosi. „Taip, džiaugčiausi jei mūsų grupė taptų didelio masto, bet nevaikštau iš kampo į kampą galvodamas: „Hm, kažin ką čia padarius, kad tokiais taptume?“ Daug realistiškesnis scenarijus yra toks: mes toliau kursime tokią muziką, kokią manome esant gera, ir vilsimės, kad kitiems žmonėms ji taip pat patiks. Taip pat mes daug koncertuosime, aš galbūt šioje studijoje užsiimsiu kitų grupių prodiusavimu. Taip, tai yra labiau realistiškas scenarijus“, – vėl racionaliai, be nepamatuoto ambicingumo kalba muzikantas.

Laimei, subtilų humoro jausmą jis yra išlaikęs: „Na, o jei mes iš tikro taptume didele, tarptautine grupe, tuomet visi pradėtų sakyti, kad mes ne lietuviai. Jau įsivaizduoju „Delfi“ komentarų srautą“, – juokiasi Snorre.

Rasa Bubulytė (c) Edvinas Greičius
Rasa Bubulytė, Nils Bogen (c) Edvinas Greičius

Geriau jau nepristatyti savo muzikos visai, negu pristatyti ją prastomis sąlygomis

Su Rasa ir Snorre įdomu kalbėtis dar ir dėl to, kad jie, ilgametės patirties muzikos pasaulyje ir studijų LIPA dėka, gali ne tik kalbėti apie kūrybą, bet ir profesionaliai pažvelgti į situaciją muzikos industrijoje. Muzikantai sutinka, kad sulig interneto išpopuliarėjimu atsiradusi nežinomybė dėl industrijos ateities egzistuoja, bet patys išlieka ramūs.

„Vienas dalykas, ko išmokau universitete – kad nėra jokio tikslo spėlioti ateitį, nes vis tiek nepavyks. Bet ką aš galiu tvirtai pasakyti, yra tai, kad visą paniką kelia ne muzikantai. Tai, kas blogai įrašų kompanijoms, nebūtinai yra blogai muzikantams, – dėsto Snorre.

„Žinoma, viskas keičiasi. Anksčiau grupės važiuodavo į koncertinį turą, nes būdavo išleidę albumą, kurį reikėjo populiarinti. Tada parduodavo milijoną albumo CD kopijų ir iš to uždirbdavo. Dabar yra atvirkščiai: grupės albumus leidžia parsisiųsti ar išdalina juos už dyką, kad tik žmonės tą grupę išgirstų, ateitų į koncertą. Dabar uždirbama ne iš įrašų, o iš koncertų. Grupėms problemų dėk to nekyla. Tuo tarpu įrašų kompanijos vis dar nori pardavinėti CD, nes taip jie yra įpratę uždirbti pinigus. Matydami, kad muzikantai geba užsidirbti ir individualiai, jie panikuoja.“

Anot Rasabasa branduolio, išsigelbėjimas įrašų kompanijoms, o kartu ir didelis palengvinimas muzikantams yra vadinamosios „360“ sutartys. Jų principas paprastas: įrašų kompanijos daugiau investuoja į muzikantus, tačiau kartu ir pradeda kontroliuoti viską, ką muzikantai daro. Jei anksčiau kompanijoms atitekdavo tik dalis nuo įrašų pardavimo pelno, tai dabar jos gauna dalį tiek nuo koncertų, tiek nuo pasirodymų televizijos ar radijo eteryje, tiek nuo marškinėlių pardavimų. Trumpai tariant, visko, už ką grupė generuoja pajamas. Užsienyje tokią praktiką taiko didieji muzikantai, pavyzdžiui, pirmieji pasirašę „360“ buvo Robbie Williamsas ir Madonna.

Tuo tarpu „Rasabasa“ renkasi individualumą. Jie viską daro patys, nuo kūrybos iki įrašų, nuo albumų leidimų iki koncertų. Ir tai labai vertina. Vis dėlto, vienas dalykas nėra aiškus: jeigu grupėms pajamas šiuo metu atneša koncertai, kodėl „Rasabasa“ koncertuoja taip retai, kartais tik kartą per mėnesį, ar dar rečiau?

„Tikrai ne dėl to, kad nenorėtume. Pernai gavome daugybę pasiūlymų koncertuoti, bet daugumai turėjome pasakyti ne. Nes tose vietose mes tiesiog negalime pasirodyti taip, kaip norėtume. Ten trūksta techninių galimybių“, – sako Rasa.

Snorre šiuo klausimu taip pat principingas: „Stengiamės koncertuoti tose vietose, kuriose galime kontroliuoti situaciją 100 proc. Kas iš to, jei groji gerai, bet dėl prasto įgarsinimo niekas to negirdi. Norime, kad tai, kas mums rūpi, ką mes darome, būtų pateikiama kokybiškai. Geriau jau nepristatyti savo muzikos visai, negu pristatyti ją prastomis sąlygomis.“

Gerų vietų koncertams trūkumas yra problema Lietuvoje. Grupė su tuo žada tvarkytis paprastai: groti ne tik šioje šalyje. Rasa patikina, kad koncertai užsienyje yra 2012-ųjų grupės vizijoje, juolab kad muzikantams netrūksta kontaktų. Jie gavę ir konkrečių pasiūlymų apie kuriuos kol kas nenori kalbėti. „Pasiūlymas dar nieko nereiškia. Galbūt jau šią vasarą sugrosime 10 koncertų Vokietijoje, o galbūt visiškai žlugsime“ – be panikos sako Snorre.

Nesėkmės nebijo

O, kas jei išsipildys antras variantas? Grupė neturi jokių garantijų, kad avantiūra persikelti į lig tol visiškai nepažintą Lietuvą bus sėkminga. Tačiau ir vėl – Snorre lūpomis kalba pavydėtina ramybė.

„Blogiausia, kas gali atsitikti – kad neatsitiks nieko. Mes nerizikuojame savo pinigais, nieko specialiai neinvestuojame, dėl to nieko ir neprarastume. Pastebėjau, kad žmonės Lietuvoje bijo suklysti. Jie klausia manęs: „Atsikraustei į Lietuvą, bet ar gi nebijai, kad tau nepasiseks?“ Na, jei taip atsitiks, susidėsiu gitaras ir važiuosiu kur nors kitur. Juk ne Sibire esu.

Čia daug tikrai talentingų jaunų muzikantų. Kalbuosi su jais, šie sako: „Taip, gal reikėtų užsiimti kūryba rimčiau, bet man jau per 20, jau reikėtų galvoti apie šeimą, namą, nusipirkti automobilį“. Tada jie ateina į studiją, pamato šias patalpas ir stebisi: „Ooo, kokia studija! Na bet ką tu darytum, jei…“ Jei ką? Jei ji sudegtų? Taip, jei kiltų gaisras, būtų tikrai blogai. Jei numirčiau irgi būtų blogai. Bet juk neįmanoma nuolat apie tai galvoti. Jei tau nepasiseka, pradedi daryti kažką kitą. Ir tiek.“

Snorre pateikia pavyzdį: „Pastebėjau, kad daug žmonių Lietuvoje tuokiasi labai jauni, tuo tarpu nė vienas mano draugas Norvegijoje nėra susituokęs. Lietuvoje žmonės tuokiasi būdami 23-24 m. Tai savaime nėra blogai. Blogai, kad žmonės įpratę galvoti, jog kai tau tiek metų, turi daryti vienokius dalykus, o kai tiek – kitokius. Tarsi, jei nepadarei kažko iki 30-ies, tada jau viskas, laikas prarastas.

Visuomenės spaudimas čia didžiulis, jaunus žmones jis palaužia. Norvegijoje priešingai: ten apskritai jokio spaudimo. Nemanau, kad ir tai yra gerai. Bet matau daug jaunų muzikantų Lietuvoje, kurie jaustųsi daug geriau, jei atsipalaiduotų ir pasakytų: „Aš esu jaunas. Aš galiu tai padaryti. Aš galiu pabandyti, o jeigu suklysiu – tai nesvarbu.“

Muzikoje gali jausti, kad tobulėji

Tiek Snorre, tiek Rasa anksčiau yra išbandę įvairius darbas, nuo buhalterijos iki iliustravimo. Vis dėlto, kas muzikoje yra tokio magiškai patrauklaus? Kodėl apsistota ties šia sritimi?

„Kaip ir bet kokioje kūrybos sferoje, muzikoje įdomiausia tai, kad galiu jausti, kaip tobulėju. Kai klausau kažką, ką įrašiau prieš metus, suprantu, kad tai, ką darau dabar, yra geriau. Daugelyje darbų šio jausmo nėra. Tavo atlyginimas gali šiek tiek didėti, bet tai nereiškia, kad jausi progresą. Manau, kad tai yra privalomas dalykas bet kurioje veikloje: turi jausti, jog tai, ką darai, nuolat darai geriau.“

Snorre mano, kad reikėtų atsikratyti iliuzijų, jog viskas, kas susiję su muzika, yra vien malonumas. Nuobodžių dalykų čia netrūksta. Tačiau juos daryti yra daug didesnė motyvacija.

„Tvarkyti dainų įrašus yra didelės kantrybės reikalaujantis darbas, kūrybos ten mažai. Bet juos darai, nes žinai, kad pabaigus jausmas bus puikus. Jeigu pildai „Excelio“ lenteles, negalvoji, kad kai baigsi, tai bus geriausi kada nors suvesti skaičiai. Galvoji, kad 5 val. eisi namo. Bent jau aš taip jausdavausi, nes esu dirbęs ir tokį darbą. Yra žmonių, kuriems tai patinka, bet man – ne.“

„Pažįstu vieną, kuriam toks darbas patinka!“ – juokiasi Rasa. „Tuomet puiku!“, – atsako Snorre. – Bet daug žmonių daro tai, kas jiems nepatinka, nes bijo daryti tai, ką nori.“ Snorre nebijo, dėl to su juo šiandien ir kalbamės. Jei nepasiseks, muzikantas nebijo grįžti ir prie „Excelio“ lapų. Bet, kaip sako jis pats, bent jau nereikės galvoti, kad turėdamas galimybę, nepabandė ja pasinaudoti.