Ne vien vyrų reikalas

St Vincent
St Vincent

laikas.lt žurnalas // 2012 m. vasaris (nr. 20)

Vyrams dedikuotame žurnalo numeryje derėtų rašyti apie tradiciškai vyrams priskiriamus užsiėmimus: ėjimą į kazino, vairavimą, žvejybą, futbolą, elektros lemputės pakeitimą, roką. Puiku, parašykime apie roką. Tik štai, problema: jei roko muzikoje apsiribotume vien vyrų kūryba, ji taptų nyki kaip Moe Szyslako baras „Simpsonų“ Springfilde, kur moteris užeina kartą per tris sezonus.

Stereotipai nesusiformuoja be priežasties. Požiūris į roką, kaip „vyrų reikalą“, turi pagrindą. Kas yra ryškiausios pasaulio roko ikonos? Pažiūrėkime į ikonas kuriančių ir įtvirtinančių nuomonę. Pavyzdžiui, į elitinį JAV muzikos žurnalą „Rolling Stone“ ir jo visų laikų geriausiųjų sąrašus. Grupių/atlikėjų top dvidešimtuke – viena moteriška pavardė, geriausiųjų dainininkų – dvi. Į gitaristų topą dairytis net neverta – moterų nėra ne tik 20-uke, bet ir 70-uke.

Gitara yra roko muzikos simbolis Nr. 1. Jei tarp 100-o geriausių „Rolling Stone“ gitaristų yra dvi moteriškos pavardės, apie kokį dar „moterišką roką“ ir jo įtaką galime kalbėti, paklausite?

Išties, apie jokį, nes nėra jokio „moteriško roko“, kaip ir nėra „vyriško roko“. Yra tik atskiri roko žanrai. Muzikantės moterys svariai prisidėjo prie kiekvieno jų formavimosi, o dabar, antrajame XXI a. dešimtmetyje, jos išgyvena aukso amžių. Bet ne apie viską iš karto.

Nuo The Ronettes iki Meg White

Rokenrolo išpopuliarėjimas siejamas su 6-ojo dešimtmečio JAV ir tada karaliavusiu Elviu, tačiau retokai prisimenama, kad maždaug tuo pat metu buvo itin ryški merginų grupių banga, vedina dabar menkai kam žinomų Shangri-Las ar The Ronettes. 1964 m. įvyko vadinamoji „britų invazija“ – The Beatles kirto Atlantą. Tačiau Lennon ir kompanija nebuvo vieninteliai sužavėję amerikiečius. Londonietė Dusty Springfield, kurios hitą „Son of a Preacher Man“ esate girdėję, net jei to ir nežinote, taip pat buvo svarbi invazijos figūra.

Tada atėjo eilė ritmenbliuzui (R&B): Aretha Franklin, The Supremes, įrašiusioms „Baby Love“, taip pat Janis Joplin, pasitraukusiai vos 27-erių, bet spėjusiai ateities kartoms palikti „Summertime“ ar „Piece of my Heart“.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje žybtelėjusio pankroko judėjimo metu merginos pradėjo ne tik dainuoti, bet ir groti būgnais, gitaromis. Pradėjo formuotis vien merginų grupės. Lig šių dienų įsišaknijęs agresyvios moters-rokerės įvaizdis buvo suformuotas būtent tada, tokių dainininkių kaip Patti Smith.

Gitaras keitė sintezatoriai, prasidėjo „naujoji banga“, moterys atlikėjos ir vėl buvo aukštai: The Pretenders grojo „Don‘t Get Me Wrong“, o Eurythmics – „Sweet Dreams“, kurią vėliau radikaliai pakeitė Marilyn Manson, karjerą pradėjo Madonna, Cyndi Lauper išleido feminizmo himnu tapusią „Girls Just Wanna Have Fun“.

Apskritai moterų atliekamas rokas stereotipiškai siejamas su feminizmu, nors dauguma atvejų tokia prielaida neturi tiesioginio ryšio. Išimtis yra prieš porą dešimtmečių JAV prasidėjęs ir pogrindyje lig šiol aktyvus „Riot grrrl“ judėjimas, neapsiribojęs vien muzika. Žinomiausios jo grupės – pankroką grojusios ir patriarchalinę santvarką kritikavusios Bikini Kill, Jack Off Jill.

Ir tai – tik keletas vardų. Nepaminėti liko Nico, dainavusi kartu su The Velvet Underground, kurių įtaką roko muzikai atspindi jau folkloru tapusi frazė, kad debiutinis grupės albumas „buvo parduotas tik 10 tūkst. tiražu, bet visi nusipirkusieji sukūrė po grupę“, taip pat Shirley Manson iš Garbage, Meg White iš The White Stripes, Alanis Morissette, galų gale Gwen Stefani su No Doubt ir ilgas sąrašas kitų.

Ir Džordana buvo rokerė

Lietuvos roko istorija – ne išimtis. Užteko šalies muzikantus vienijančioje „Facebook“ grupėje užsiminti apie šią temą – srautas užsipildė nuorodomis į archyvinius garso įrašus su moteriškais vokalais. Pasirodo, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje sėkmingai koncertavo merginų bigbyto grupė Eglutės ar „Vilniaus profsąjungų Kultūros rūmų merginų vokalinis instrumentinis ansamblis BITĖS“. 9-ajame dešimtmetyje gitarinėse grupėse dainavo Eurika Masytė, Rima Vaštakaitė (grupė Horoskopas). Netgi Džordana Butkutė kadaise buvo roko grupės Impulsas vokalistė.

Šiandien didžiojoje scenoje moterų vokalai skamba grupėse Rasabasa, Gyvai, taip pat Skylė, kai šie koncertuoja su Aiste Smilgevičiūte. Pogrindį karts nuo karto išjudina feministiškiausia Vilniaus grupė Tytia Mina Teremina.

Įsigilinus į dabar toli nuo roko esančių dainininkių biografijas, galima atrasti, kad Empti vokalistė Giedrė Vitkauskaitė karjerą pradėjo stipriai gitarinėje grupėje Summerland, o Jurgą Šeduikytę akylesni melomanai atrado ne per lyriškąją „Nebijok“, o klausydamiesi pop-rokerių merginų Muscat. Tiesa, tada, 2002-aisiais, Jurga dar prisistatydavo pseudonimu „Dingau“, o Muscat užgeso be klausytojų ašarų, palikdamos vienintelę žinomesnę dainą – „Surūkau cigaretę“.

Per pastaruosius pora dešimtmečių vakaruose galutinai išnyko stereotipai, kad „moterims roke ne vieta“, o 2011-ieji muzikantėms buvo itin sėkmingi. Adele, pardavė daugiau albumų nei bet kas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV, PJ Harvey laimėjo britų „Mercury Prize“, socialinių tinklų favoritėmis buvo Florence Welch iš Florence and the Machine, St Vincent ir dar vienas kitas šimtas puikių muzikančių.

Viskas yra rokas

„Kad Adele ne rokas“, – sakysite, bet būsite teisūs tik iš dalies. Šiandien sąvoka „rokas“ yra kaip niekada plati ir labiau apibrėžiama ne pagal žanro kanonus, o tai, kokie žmonės šios muzikos klausosi. Temos kontekste daug svarbiau ne ar Adele yra rokas, o ar roko klausytojai klausosi Adele. Atsakymas: klausosi.

Be to, rokas 2012-aisiais nebėra toks, kokį daugelis senųjų klausytojų yra įpratę girdėti ir suprasti. Po plačiu roko skėčiu šiandien sutelpa ir „tikrą vyrišką roką“ grojantys Nickelback ir su Rihanna besikooperuojantys Coldplay. Ir lyriškas Sting, ir į mikrofoną rėkianti Hayley Williams iš Paramore. Praktiškai nebėra jokių stiliaus, įvaizdžio, dainų tematikos, tuo labiau muzikantų lyties apribojimų. Netgi galima išsiversti be elektrinių gitarų, kaip tai padarė Los Andželo grupė Crash Kings, paėmę viršūnėlę nuo „Rolling Stone“ sudaryto 100-o geriausių gitarinių dainų sąrašo ir sugroję elektrinių gitarų partijas sintezatoriais.

Tai, kad Lietuvoje daug kam rokas yra tokios, ir tik tokios grupės kaip Bon Jovi – jau kita tema.

***

Pildome grojaraštį: moterys roke šiandien

Florence and the Machine. Pozavimas „Vogue“ ir gitaros, arfos ir styginių orkestras vienas kitam neprieštarauja. Florence Welch jau dabar yra arti stiliaus ikonos, turinti turbūt galingiausią moters vokalą naujoje alternatyvioje scenoje.

Anna Calvi. Tiesiogine to žodžio prasme velniška atlikėja. Temperamentas, Nick Cave manieros ir rafinuotas solavimas nutrinta „Fender Telecaster“ gitara.

The Kills. Alison Mosshart arba „VV“ labiausiai išgarsėjo prieš porą metų dainuodama Jack White projekte The Dead Weather, tačiau tai buvo viso labo vienas iš The White Stripes lyderio žaidimų, nors ir labai vykęs. VV širdis ir įdirbis – poroje su Kate Moss vyru Jamie Hince, jųdviejų grupėje The Kills.

St Vincent. Tam, kam vis dar atrodo, kad gitara merginą priverčia atrodyti „vyriškai“, būtina pamatyti Annie Clark scenoje.

Warpaint. Rokas gali būti ramus, tylus, tamsus, migdantis. Toks, kokį kuria Warpaint – viena iš retų grupių, kurią sudaro vien merginos.

The Raveonettes . Šiame sąraše danų duetas – veteranai. Tačiau stebint muzikos evoliuciją nuo jų karjeros pradžios 2001-aisiais matyti, kad Sharin Foo ir Sune Rose Wagner aplenkė laiką, nes grojo shoegaze ir kitas įmantrias stiliaus atšakas dar iki šioms iš naujo išpopuliarėjant pastaraisias metais.

Tegan and Sara  Kas nors galėtų suskaičiuoti merginas, kurias kanadietės dvynės Quin įkvėpė mokytis groti akustine gitara. Šimto rankų pirštų nepakaktų.