iTunes karta arba muzikos industrija šiandien. II dalis: Lietuva

Brokenchord
Brokenchord

laikas.lt // 2011 m. gruodžio 11 d.

Globalūs pokyčiai sugriovė ir tradicinius Lietuvos muzikos verslo modelius. Jurgis Didžiulis (ex InCulto, šiuo metu The Ball & Сhain, TWNKL,) taikliai pastebi, kad internetas mus grąžino į laukinius vakarus, kur kas kaip moka, tas taip sukasi. Tik šis procesas nėra toks dinamiškas, koks galėtų pasirodyti.

Pirmojoje straipsnio dalyje kalbėjau apie pasaulinę muzikos verslo situaciją, kurios įtakoje užaugo nauja Lietuvos muzikantų karta. Kita vertus, nacionalinis aspektas nebėra toks svarbus – internetas iš dalies sugriovė ir valstybės „industriją“. Lietuvos muzikantai yra tos pačios „iTunes kartos“ atstovai, išnaudojantys tas pačias terpes savo kūrybos sklaidai („Facebook“, „SoundCloud“, „BandCamp“, vis dar „MySpace“), sekantys tas pačias įvaizdžio ir skambesio tendencijas, skaitantys tą pačią muzikinę žiniasklaidą, dažnai ir dainuojantys ta pačia anglų kalba.

Vis dėlto, nacionaliniai niuansai egzistuoja. Tradicinės muzikos industrijos kaitą Lietuvoje, priešingai nei Vakarų Europos šalyse, labiau reikėtų sieti ne su išaugusiu nelegalios muzikos siuntimusi (nors mąstymas „kam pirkti, jei galima parsisiųsti“ Lietuvoje labai paplitęs. Bent jau pagal programinės įrangos piratavimo mastą, Lietuva patenka į aukšto piratavimo lygio grupę – kas antrame kompiuteryje yra nelegalios programinės įrangos), bet su ekonomine krize. Žmonės pradėjo taupyti pramogų sąskaita, muzikantams buvo, jų teigimu, neadekvačiai padidinti mokesčiai.

Štilis

Šie du faktoriai, vienas kitą papildydami, atvedė prie štilio. Stebint viešąją erdvę atrodo, kad Lietuvoje nebeliko nieko: jokių potencialių žvaigždučių, jokių naujų hitų, jokių reklamuojamų albumų, jokių muzikantų socialinių pareiškimų, jokių muzikos apdovanojimų, netgi jokių skandalų, nebent baikerių šou scenoje viešai besikeikiantis Egidijus Dragūnas, o ir jis pats toli gražu nebe naujokas.

Apie liūdną šalies populiariosios muzikos lygį kasmet primindavę, bet, vis dėlto, įvykiu būdavę „Radiocentro“ apdovanojimai neberengiami nuo 2008-ųjų. „Radiocentro“ reklamos vadovas Egidijus Stanevičius paaiškina kodėl: „Nėra iš ko rinktis. Šiuo metu įrašų labai mažai, liko tik keletas atlikėjų, kurie į sales surenka pakankamai žiūrovų. Tai yra Aistė Smilgevičiūtė su grupe „Skylė“ ir SEL.“ Komentaras gautas šių metų kovą, padėtis praktiškai nepasikeitusi, išskyrus tai, kad „Skylė“ šiuo metu nebekoncertuoja. (Tiesa, situaciją gali pakeisti plačiai reklamuojami M.A.M.A. apdovanojimai, tačiau visos pagyros jiems kol kas yra avansu).

Įrašų mažai, nes jie kainuoja ir neatsiperka. Dainos įrašymas padoresnėje studijoje – bent 500 Lt. Albume jų klausytojas tikisi mažiausiai 8-10, be to, reikia įvertinti pačių diskų pagaminimo, platinimo kaštus, taip pat nepamiršti, kad prie nemokamų įrašų pripratusi auditorija albumo tikrai nepradės masiškai pirkti. Net jei gerų viešųjų ryšių dėka paklausa atsiras, tradicinis industrinis modelis muzikantams dėl to neleis pralobti ar bent jau susigrąžinti investicijas – jiems teks tik maža dalis iš įrašų uždirbtų pinigų.

„Bandysim kažkiek kopijų duoti į parduotuves. Ten jis kainuos 15 Lt, mums bus vienas litas nuo kompakto“, – 2009-aisiais, po albumo What Makes You Ease išleidimo, kalbėjo grupės Flamingo narys Julius Sičiūnas-Syčius. 1 Lt, viso labo 7 proc. sumos. Nenuostabu, kad albumas parduotuvių lentynose vėliau taip ir neatsirado, muzikantai jį pardavinėjo koncertų metu, kur jiems atitekdavo 100 proc.

Prie „Flamingo“ galima stabtelėti ilgiau, prisiminus netradicinę jų albumo kampaniją. Grupė surengė koncertą, bilietas į jį kainavo neįprastai daug – 30 Lt. Tačiau visi atėjusieji avansu užsirezervavo būsimą albumą dovanų, kai tik šis bus paruoštas. Pažadas buvo įvykdytas ir po pusmečio What Makes You Ease, pagal kruopščiai sudarytą sąrašą, buvo išdalintas už jį avansu sumokėjusiems.

Pasižvalgius po kitų pastaraisiais metais debiutinius albumus leidusių muzikantų stovyklas praktiškai nerasime tradicinio modelio, kuriuo remiantis albumą leidžia įrašų kompanija, tada jis atsiduria muzikos parduotuvių ir prekybos centrų lentynose, iš ten – klausytojų diskografijose. Tai pakeitė „sukis kaip išmanydamas“ principas: Freaks on Floor susitarė su „iDeal“ ir albumą pardavinėjo tik šioje „Apple“ produkcijos parduotuvėje, Moondust 22:23 galėjai įsigyti tik paprašęs klubo „Pogo“ barmenų, Rasabasa savo debiutinį įrašą pardavinėjo koncertuose, tiesiai iš pačios Rasos Bubulytės rankų ir t.t. Tikslas vienas: daugiau pinigų muzikantams, mažiau tarpininkams.

Yra ir išimčių, pavyzdžiui, bene daugiausia šurmulio pastaraisiais metais sukėlusios ir tarptautinėje erdvėje pripažintos Alinos Orlovos abu albumai buvo išleisti kompanijos „Monako“ globoje. Tačiau iš kur „Monako“, o ir visa Lietuva, vėliau Rusija, Prancūzija, Anglija, sužinojo apie šią unikalaus vokalo visaginietę? Iš to paties interneto, „piratų“, besidalinusių Alinos demo įrašais, kadaise skelbtais dpoezija.lt. Alinos pavyzdys parodo, kad šiandien muzikoje įmanoma atvirkštiniai procesai: norint veikti pagal tradicinį modelį, reikia iš pradžių savo kūrybą skleisti netradiciniu keliu.

CD vertė – sentimentuose

Kalbu apie fizinius albumus – laikmeną, kuri yra nykstanti, bet neišnyksianti, bent jau kol neužaugo karta, jos visiškai nenaudojusi anksčiau. Tačiau šiuo metu, kad ir koks kompaktinis diskas atrodytų nepelningas, nepatogus, archajiškas, muzikantams, ir ne tik Lietuvoje, jis vis dar turi didelę simbolinę vertę.

„Būdamas 15-os laikiau „Pink Floyd“ CD rankose, 18-os – Moby, 21-erių dar bala žino ką. Tai kartai, kuri gyveno su CD, šis formatas liks amžinai. Malonumas skaityti knygutę, pirmą kartą išimti iš dėžutės – to niekada nepakeisi jokiais mp3 iš šalto interneto. CD buvo ir bus mieliausias formatas man. Be abejo, dabartinė karta negauna nei diskų, nei pieno iš stiklinių butelių be etikečių. Tačiau tikiuosi, kad CD neišnyks, nes jau per daug gerų dalykų išnyko šitame pasaulyje“, – ankstesniame interviu atvirai sakė Giedrius Širka, Golden Parazyth lyderis po to, kai išleido EP‘ą Shelter. Jį įsigyti taip pat buvo galima tik koncertų metu.

„Daug smagiau yra daiktą turėti rankoje, nei kompiuteryje. Tai tarsi taurė: sportininkai dėl jos kovoja, treniruojasi. Atrodytų, kad galima paimti ir parašyti ant lapo, kad viena ar kita komanda laimėjo ir viskas. Bet jausmas nebūtų tas“, – paantrina Vilius iš dueto GeraiGerai & Miss Sheep, kalbėdamas apie jų debiutą Own Religion.

Kita vertus, nors sentimentai kompaktiniam diskui lieka, vargu ar tai galima pavadinti senosios industrijos pergale, turint omeny, kad praktiškai visos tų albumų informacinių rėmimų kampanijos vyksta internete, o CD esantys kūriniai viešai prieinami „SoundCloud“ ar „YouTube“. Priešingai: paradoksalu, bet galima sakyti, kad šiuo aspektu Lietuvoje muzikos revoliucija aplenkė vakarus. Jei ten CD leidžiami dar tikintis iš jų ką nors uždirbti, absoliučiai daugumai Lietuvos kūrėjų albumas kompaktiniame diske yra viso labo simbolinę vertę nešantis objektas. Pajamoms iš kompaktinių diskų leidybos galutinai susitraukus panašus scenarijus laukia ir didžiųjų pasaulio muzikantų.

Kad kompaktinis diskas tampa retenybe rodo ir šių metų pavyzdžiai. Jei anksčiau į tik internete kūrybą platinusius muzikantus dar būdavo baksnojama pirštais, neva jie taip elgiasi ne iš novatoriškumo, o dėl to, kad paprasčiausiai neturi pinigų išleisti CD, šie metai rodo, kad skaitmeną renkasi ir anksčiau kalnus CD išleidę atlikėjai. Tarp jų galima paminėti Ericą Jennings ir Jurgį Didžiulį, kurių šeimyninas duetas The Ball & Chain tokio paties pavadinimo albumą nemokamai dalino Facebook, taip pat Andrių Mamontovą. Pastarasis jau 30-ąjį (!) savo karjeroje albumą Elektroninis dievas patalpino internete, netgi ne savo asmeninėje erdvėje, o LNK televizijos tinklalapyje ir jį taip pat leido siųstis nemokamai. „Nusprendžiau, kad tegu geriau albumą atsisiunčia iš manęs, negu iš kokio kito abejotino šaltinio“, – cituojamas muzikantas spaudos pranešime.

Jei toks klausytojų nestokojantis atlikėjas kaip Andrius Mamontovas pasiduoda prieš piratavimą, savo kūrybą dalina už dyką ir nesitiki iš įrašų pardavimų užsidirbti, ko tuomet galime tikėtis iš mažiau žinomų vardų? Lietuvoje muzikos įrašų rinka šiuo metu yra letargo būsenoje. CD nebeparkami, dėl to jie leidžiami tik limituotu tiražu, nekomerciniais tikslais, o juos pakeitę skaitmeninės bylos nesukuria rinkos, nes absoliuti dauguma kūrybos siunčiamasi nelegaliai.

Situaciją gali pagerinti rugsėjo pabaigoje į Baltijos šalis pagaliau atkeliavusi „iTunes Store“. Lietuvos muzikantai netruko ten sudėti savo kūrybą – parduotuvėje galima patogiai įsigyti skaitmeninius Leon Somov & Jazzu, Jurgos Šeduikytės ir kitų muzikantų kūrinius. Tiesa, įrašų kainos yra tokios pačios, kaip ir bendroje „iTunes Store“ erdvėje Europoje – 0,99 arba 1,29 eurai už dainą, nuo 5 iki 15 eurų už albumą. Žinant „iTunes Store“ politiką, kitaip ir negali būti, tačiau Lietuvoje toks modelis gali nesuveikti – daugeliui tiek mokėti už skaitmeninius įrašus yra paprasčiausiai per brangu.

Išeitis – daug koncertuoti

Kol „iTunes“ Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius, ir muzikantams atneša tik simbolines pajamas, pagrindinis lėšų šaltinis lieka tai, ko niekaip nepavyksta nupiratauti, nebent bandant nepastebėtam įsmukti į areną. Koncertai. Paradoksalu, bet internetas, perkeliantis muzikinę industriją į elektroninę erdvę, kartu didina ir realaus gyvenimo patirčių paklausą. „iTunes“ kartos muzikantai ne tik daug laiko praleidžia internete – jie ir intensyviai koncertuoja.

Auditorija nuo to tik išlošia: ir Lietuvoje šiemet užfiksuotas bene rekordinis didelio masto užsienio atlikėjų koncertų skaičius. Vien spalio ir lapkričio mėnesiais čia viešėjo Hurts, 30 Seconds to Mars, Elton John, Lenny Kravitz. Jei pastaruosius du galima laikyti senosios kartos muzikantais, kurie atvyksta į Lietuvą tik todėl, kad jų kaina yra kritusi, pirmiesiems tai tikrai netinka. Hurts vos šių metų pradžioje gavo prestižinį žurnalo NME „geriausios naujos grupės“ apdovanojimą, o spalį mes jau matome juos Kaune.

Dar įdomiau, kad tiek Hurts, tiek 30 Seconds to Mars iš Lietuvos keliavo į Minską – ten, kur pinigų pramogoms žmonės skiria dar mažiau. Tačiau grupės rizikuoja, nes sumažėjus pajamoms iš įrašų, kiekvienas koncertas, kiekvienas savo pinigus už bilietą atiduodantis gerbėjas tampa aukso vertės.

Lietuvos muzikantai elgiasi taip pačiai, tačiau jie susiduria su ekonominės krizės faktoriumi. Kaip parodė savaitraščio „Veidas“ tyrimas, lyginant su 2008 m., šiemet žinomiausių Lietuvos grupių ir solo muzikantų honorarai yra stipriai kritę. Jei prieš trejus metus atgimusios grupės Antis koncertas organizatoriams atsieidavo 40 tūkst. Lt, tai dabar ši suma siekia tik 7 tūkst. Lt, Jurgos Šeduikytės honoraras nuo 8 tūkst. Lt sumažėjo iki 3-6 tūkst. ir t.t. Ir tai – „grandų“ kainos. Jaunesnės, ne tokios pripažintos grupės dažnai pasitenkina sumomis, kurių vos pakanka apmokėti už kelionę į koncertą kitame mieste, ar groja už dyką vietiniame sostinės klube, kuris muzikantus įsileidžia, tikėdamasis gauti pajamų už gėrimų pardavimus.

Be pinigų, bet su galimybe atsiverti pasauliui

Taigi, nors tikroji Lietuvos „iTunes karta“ t. y. pastaraisiais metais karjerą pradėję muzikantai praktiškai iš muzikos nė kiek neužsidirba, jie turi kaip niekada dideles muzikos sklaidos galimybes ir jomis naudojasi. Apie komunikaciją „Facebook“ tarsi ir nebeverta kalbėti – užsiregistruoti šiame socialiniame tinkle grupei taip pat savaime suprantama, kaip ir nusipirkti instrumentus ar pasidaryti pirmuosius demonstracinius įrašus.

Populiarumą įgauna ir muzikos tinklaraščiai, bent iš dalies kompensuojantys specializuotos muzikinės žiniasklaidos nebuvimą. Aktyviausiai atnaujinami ir profesionaliausi – „Shilta.lt“, „Manomuzika.lt“, „Jukebox.lt“, „Sharkeen.lt“.

Su muzikantais kooperuojasi kitų sričių menininkai. Pavyzdžiui, startavo net keli muzikinių vaizdo klipų tinklalapiai – „Vilnius Temperature“, „Kaunas Acoustics“, „Snapsounds“. Remiantis pasaulinio pripažinimo sulaukusių „La Blogotheque“, „They Shoot Music“, „Amsterdam Acoustics“ ar daugelio kitų pavyzdžiu, Lietuvos operatoriai pradėjo filmuoti akustinius muzikantų pasirodymus, specialiai jų filmavimui surengtus. Klipai filmuojami bet kur, tik ne scenoje: dažniausiai miestų gatvėse, parkuose. Tai naudinga tiek dainuojantiems, tiek filmuojantiems: per šiuos mainus vieni populiarina ir palaiko kitus.

Vis dėlto, didžiausias Lietuvos „iTunes“ kartos pliusas prieš senosiomis sąlygomis kūrusius muzikantus, dar nėra išnaudotas. Tai interneto globalumas. Nors Lietuvoje sąlygos muzikantams kūrėjus dažniau užgesina, nei suteikia šansą jiems pražysti, geografinis aspektas nebėra toks stiprus. Muzika neturi ribų, pasaulinis tinklas taip pat.

Problema, kad konkuruoti pasauliniu mastu yra nepalyginamai sunkiau, nei Lietuvoje, kur praktiškai visi muzikantai ir su jais susiję žmonės vieni kitus pažįsta. Patekti į tarptautinę žiniasklaidą, sulaukti klausytojų užsienyje pavyksta tik vienetams. Prošvaisčių yra: štai vieno perspektyviausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų, 19-mečio Ernesto Kausylo, geriau žinomo pseudonimu Brokenchord, remiksas pateko į oficialų Radiohead albumo The King of Limbs remiksų rinkinį; kito elektronikos eksperimentatoriaus Dariaus Gerulio ir jo vieno muzikanto projekto the Picturesque Episodes skaitmeninius įrašus leido Šiaurės Amerikos įrašų kompanija „Wise Owl Records“ ir Jungtinės Karalystės „Heat Death Records“, Alinos Orlovos dainai „Lijo“ klipą savanoriškai sukūrė Paryžiuje kuriamas video tinklaraštis „Le HibOO“.

Šie pavyzdžiai įrodo, kad Lietuvoje sukurta muzika gali būti įdomi pasauliui ir internetas suteikia visus kelius būti pastebėtiems. Tačiau tais keliais reikia mokėti pasinaudoti. Didžiulės konkurencijos sąlygomis, populiaresni ne tie muzikantai, kurie yra geresni (kad ir kokie būtų „gerumo“ kriterijai), bet tie, kurie geriau moka save parodyti.

„Jauniems Lietuvos muzikantams reikia gerų vadybininkų. Grupių nariai dažnai yra menininkai, kuriantys puikų muzikinį produktą, tačiau jį sukūrę pasiliekantys sėdėti rūsiuose. Jie mano, kad kas nors juos pamatys, tačiau nepamato, jei kas nors neparodo“, – kalba ilgametis Lietuvos populiariosios muzikos kritikas Darius Užkuraitis.

Gerų vadybininkų Lietuvoje praktiškai nėra – senoji vadybininkų karta naujomis sąlygomis dirbti nepratusi, o ir nelabai nori, nes nėra jokių garantijų dėl uždarbio. Tai, kad tavo klipas sulaukė 100 tūkst. peržiūrų „YouTube“, nieko nereiškia pinigine išraiška. Dėl to muzikantai palikti patys sau ir tvarkosi kaip išmano. Iš „iTunes“ kartos atsiminsime tuos, kurie ne tik kuria puikų produktą, bet ir sugeba juo sudominti auditoriją. O kaip sudominti, kokius kanalus tam išnaudoti – dažnai to nežino ir profesionaliausi užsienio kūrėjai, nes tai, kas šiandien atrodo stabilu po pusmečio gali prarasti savo vertę.

„Gyvename laikmečiu, kai niekas nežino, kaip muzikos pasaulis atrodys ateityje. Mes visi vaikštome tamsoje ir tik bandome nuspėti, kas gali atsitikti, – filme apie kūrybinių industrijų kaitą „PressPausePlay“ kalba JAV repo muzikos prodiuseris Hank Schocklee. – Bet būtent dėl to tai yra taip įdomu.“