Rasabasa – 1. EP (2011, s/r)

artworks-000026968631-p4bluk-t500x500

ORE.lt // 2011 m. spalio 3 d.

Šalies muzikos realijos mus įpratino prie lėtų tempų: jei grupė atrodo perspektyvi koncertuose, tai pirmųjų jų įrašų reikės laukti bent metus, jei tie įrašai pasirodo neblogesni nei koncertai ir kitų metų pavasariui jau žadamas albumas, tai, geriausiu atveju, tas albumas bus rudenį. Blogesniu, rudenį nebebūna ne tik albumo, bet ir pačios grupės.

Suvokiant tai, Lietuvoje kurianti Rasos Bubulytės ir keturių Norvegijos muzikantų grupė Rasabasa vystosi stebėtinai greitai. Praėjusią vasarą, kai visa kompanija apsistojo Vilniuje ir surengė pirmąjį koncertą (jei ignoruosime kelis 2009-ųjų vasaros koncertus, po kurių grupė, tuo metu dar besivadinusi Rasa Basom, grįžo atgal į Liverpulį, kur ir susipažino, baigti studijų), debiutinis self-titled  albumas jau buvo išleistas. Tada – keletas interviu, keletas koncertų ir grupė jau įsirengė savą įrašų studiją, šią liepą išleido singlą „Colours“, pažadėjo, kad rugpjūtį bus EP.

EP pasirodė rugsėjo viduryje. Atleistina. Susipažinti su juo galima čia pat, o įsigyti – per grupės koncertus ar kreipusis asmeniškai adresu rasabasamusic@gmail.com

[soundcloud url=”http://api.soundcloud.com/playlists/2249807″ params=”” width=” 100%” height=”450″ iframe=”true” /]

Nors debiutinį darbą ir 1. skiria tik metai, skambesio kaita yra labai ryški. Grupė atrodo labiau subrendusi, nebijanti išbandyti savęs netikėtuose amplua ir neprašaunanti. Čia, žinoma, visų pirma turimas omenyje „Hidden Behind“, su bene twee pop priedainiu, kuris, kaip bebūtų keista, skamba neįkyriai. Tas pats pasakytina ir apie įžanginę „She“, kuri yra pavyzdys visiems Lietuvos prodiuseriams, kaip reikia dirbti su paprastomis melodijomis. Galima rasti 100 būdų kaip iš tų keturių akordų padaryti pigų kūrinį, bet Rasabasa viską sudėliojo harmoningai ir kartu nepereidami į per ilgus muzikinius ieškojimus. Panašų principą jie naudojo ir pirmame albume, dainose „Train“ ar „You Give Me“, tačiau šįkart viskas atlikta su žymiai didesniu polėkiu.

„Colours“ – dar vienas gerai išvystytos dainos pavyzdys, singlas pagal visus žanro standartus. Kaip, beje, ir kitos trys aprašytos. Jei sąmoningai nutylėsime apie dainą „No Matter“, kuri yra labiausiai eksperimentinė, deja, neaišku kur nuvedanti ir kiek iškrentanti iš bendro kontekto, gauname trijų skirtingų singlų rinkinį. Kiekvienas jų yra intelektualios pop muzikos pavyzdys. Tokios, kurioje paprastos melodijos atliekamos techniška maniera, kur kiekvienas garsas yra argumentuotas, o muzika, nepaisant draugiškumo radijai yra sudėtinga. Gebėjimas suderinti visus šiuos kriterijus yra didžiausia Rasabasa stiprybė.

Klausimas, ką grupei daryti toliau. Jie jau dabar pasiekę tokį kokybės lygmenį, kokio Lietuvoje nepasiekia 98 proc. grupių. Jei jie norėtų, galėtų eiti saugiu keliu ir kepti nebanalius hitus vieną po kito. Tačiau stebint jų koncertus, matant, su kokiu atsidavimu jie sugroja „Lullaby“ (paskutinė, dramatiškiausia debiutinio albumo daina) ar „At the Door at Your Dream“, akivaizdu, kad šis saugus kelias grupės narių neveda į savirealizaciją. Rasabasa dar nesukūrė savo gyvenimo dainos, ir kai sukurs, ji bus artimesnė „Lullaby“ nei „She“

Šis EP – vis dar tik pradžia, tikėkimės, ilgos grupės muzikinės karjeros. Juo Rasabasa mus įtikino, kad ši Lietuvos-Norvegijos simbiozė yra įdomi ne tik pati savaime, bet ir gali pagimdyti muziką, kurios Lietuva, persmelkta multikultūriškumo fobijų, yra ne visai nusipelniusi.

Dabar šiems muzikantams, vargu ar matantiems lygiavertį iššūkį iš aplinkinių scenos žaidėjų, visų pirma patiems reikia patikėti, kad jie gali dar geriau.

Rasabasa oficialus
Rasabasa @ SoundCloud
Rasabasa @ Facebook