Sacrum Profanum’11: Steve Reich, Jonny Greenwood, Ensemble Modern

Jonny Greenwood (c) Tomasz Wiech
Jonny Greenwood (c) Tomasz Wiech

ORE.lt // 2011 m. rugsėjo 19 d.

Ar galima rugsėjo 11-ąją paminėti rafinuočiau, nei klausantis bene įtakingiausio šiandienos JAV kompozitoriaus kūrinių, pačiam kompozitoriui atliekant vieną iš keturių pianino partijų?

Jei koncertas – tai 8-15 kūrinių, jei kūrinys – tai 3-5 minučių, jei muzikantai – tai gitaristas-bosistas-klavišininkas-būgnininkas, jei Jonny Greenwood – tai Radiohead, jei koncerto vieta – tai klubas ar arena.

Krokuvos moderniosios muzikos festivalyje „Sacrum Profanum“ viskas buvo kiek kitaip. Vietoj dviženklio skaičiaus kūrinių – keturių dalių programa, vietoj įprastinių kompozicijų – 55 minučių minimalistinės muzikos šedevras, vietoj standartinės grupės – visas Frankfurto Ensemble Modern, vietoj Jonny Greenwood, grojančio Radiohead dainas – jo solo loopinant su 11 (!) gitaros partijų vienu metu, vietoj arenos – apleistas kadaise plieno fabrikas.

Kitoniškumas stebino. Pabandykime viską sudėlioti nuosekliai.

Šiemetį „Sacrum Profanum“ jau esame anonsavę , tad pakartosiu tik pagrindinę idėją: šis, nuo 2003-iųjų Krokuvoje vykstantis, savaitę trunkantis festivalis kasmet dedikuojamas kurios nors valstybės šiuolaikinei moderniajai muzikai. Šiemet, minint 10-ąsias JAV tragedijos metines, dėmesys teko valstijoms.

Organizatoriams pavyko pakviesti patį Steve Reich – kritikų vieningai laikomą geriausiu minimalistinės muzikos kompozitoriumi ir šios muzikos krikštatėviu, kartais nepabijant duoti epiteto america’s greatest living composer. Kad nepasirodytų maža, jam į pagalbą skirtingomis festivalio dienomis atėjo tokie muzikantai kaip minėtas Greenwood, taip pat Aphex Twin, Adrian Utley (Portishead).

Mes viešėjome festivalio inauguracijos dieną, būtent rugsėjo 11-ąją.

Juokėmės, kad nuo Česlovo Milošo nepabėgsi ir Krokuvoje – koncerto įžanginė dalis buvo dedikuota šiam, prieš šimtą metų gimusiams lietuvių kilmės lenkų rašytojui, Nobelio premijos laimėtojui. Pagal jo eiles buvo sukurtas mini spektaklis dviem aktoriams ir orkestrui, viską apjungiant vizualizacijomis. Angliškas pagrindinių eilučių vertimas buvo toks: Bees build around red liver, Ants build around black bone. Ir tai pakartota bene 30 kartų. Derama įžanga į laukiančią hipnozę.

(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech

O tada atėjo eilė „Daniel Variations“ – Steve Reich kūriniui, kurį kompozitorius parašė 2006-aisiais, Al-Qaeda’os pagrobtam ir nužudytam žurnalistui ir violončelininkui Daniel Pearl atminti. Šeši sopranai, tiek pat tenorų, ir visas orkestras instrumentalistų. Bibliniais motyvais paremta kompozicija, kurią atliekant sudaužytą stiklą imitavusiame ekrane keitėsi provokuojantys vaizdai: štai griūvantys bokštai dvyniai, štai ir Osama. Reich, 74-erių amerikietis, išreiškė poziciją.

(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech
(c) Tomasz Wiech

Greenwood į sceną žengė taip, kaip ateina scenos darbuotojas pertraukos tarp spektaklio dalių metu. Jokios pompastikos, tik gitara, kompiuteris ir kuklus pasisveikinimas. Kurti partijas The King of Limbs Jonny turėjo būti mažesnis iššūkis, nei sugroti „Electric Counterpoint“. Nors jis atrodo neribotų galimybių gitaristas, interviu koncerto organizatoriams prisipažino: „Tai visiškai ne mano pasaulis. Niekada negrojau gitarinės muzikos, kuri prasideda popieriuje. Tai pirmas kartas, kai turėjau tai padaryti.“

Jonny Greenwood (c) Justė Urbonavičiūtė
Jonny Greenwood (c) Justė Urbonavičiūtė

Kaip minėta, „Electric Counterpoint“ sudaro net 11 gitaros partijų. Jonny jas sugrojo vienas, ir sugrojo nepriekaištingai. Tada linktelėjo ir išėjo. Taip pat, lyg niekur nieko. Daugiau nepasirodė jokiam bisui, viso labo pabuvo scenoje 20 minučių, kurios prabėgo kaip penkios, užliūliavo aukštomis stygomis ir išėjo.

Jonny Greenwood (c) Justė Urbonavičiūtė
Jonny Greenwood (c) Justė Urbonavičiūtė

Ar norėjosi dar? Žinoma. Įsivaizdavau, kad polėkio pagautas Jonny pradeda groti „Bodysnatchers“. Jis galėtų, bet ne, ne šį kartą. Šįkart Jonny tebuvo atlikėjas, tačiau aukščiausio lygio, galbūt vienas toks šiandieninėje scenoje.

Pertrauka, trys skambučiai – teatro elementų koncerte netrūko. Kėdės sustatomos violončelei, smuikui, klarnetams, pianinams (keturiems!), marimboms, kselofonams, metalafonui, keturioms vokalistėms. Neveltui kūrinys vadinasi „Music for 18 Musicians“ (beje, sukurtas 1976 m. ir laikomas chrestomatine Reicho kompozicija).

Ir tada vienas iš pianistų pradėjo savo partiją. Kaip paaiškėjo išklausius kūrinį, jis tos partijos ir nekeitė, vietomis tik sustodamas pailsėti. Išties, visa kompozicija truko maždaug 55 minutes ir visa ji buvo pastatyta ant to paties pianino garso, grakščiai, nejučiomis apjungiant jį kitais instrumentais.

(c) Justė Urbonavičiūtė
(c) Justė Urbonavičiūtė

Už kūrinio ilgį dar didesnį įspūdį sudarė jo pulsavimas. Jei žmogaus kvėpavimą išreikštum muzika, tai skambėtų būtent taip. Pirmąsias dešimt minučių tai žavi, vėliau muzikos nebegirdi, dar vėliau ji tampa tavo dalimi, galiausiai pasijunti beveik užmigęs, tada prabundi, o ji vis dar čia, tokia pati, tik šiek tiek kitokia, taip pačiai pulsuojanti. Ilgainiui suvoki, kad nebežinai kur esi, kodėl esi, pamiršti, ar dabar diena, ar naktis, pamiršti kad visai neseniai čia grojo Jonny Greenwood, pamiršti, kad šiandien 10-osios rugsėjo 11-osios metinės, pamiršti, kad egzistuoja kažkas už šio koncerto, už šios muzikos. Atrodo, kad visi 2500 lankytojų pasiekė masinę transo būseną, kuriuos valdė tie 18 muzikantų. Steve Reich, sėdintis prie pianino ir atpažįstamas iš savo beisbolo kepuraitės buvo vienas jų.

Steve Reich (c) Wojciech Wandzel
Steve Reich (c) Wojciech Wandzel

Nors vietomis, prabudęs pagalvoji „Na gi, kiek galima groti tą patį?“, minutę kitą muzika vėl pagauna ir įtraukia atgal.

Ir tada kūrinys baigėsi. Be jokių kulminacijų, be dramatiškų būgnų partijų, be mirimų ant scenos ir gitarų daužymų. Tiesiog, baigėsi, tarsi nieko nebūtų buvę.

(c) Justė Urbonavičiūtė
(c) Justė Urbonavičiūtė

Ir dabar, „Sacrum Profanum“ savaitei jau pasibaigus sunku viską sudėlioti į tinkamus stalčiukus, sunku įvertinti „Music for 18 Musicians“ sukeltą būseną, sunku įvertinti Jonny gitaros solo, sunku įvertinti Daniel variacijas. Atrodo, kad visko tam vakarui buvo tiesiog per daug. Anglakalbiai tam turi puikų pasakymą – too much of a good thing .

Tai buvo koncertas, atvėręs minimalistinės muzikos jūrą, paskatinęs užuot ėjus į barą, taupyti bilietui į filharmoniją. Savotiškas lūžis, po kurio supranti, kad egzistuoja garsai už indie, rock, folk ar singer-songwriter. Ačiū, Steve.

Sacrum Profanum oficialus