Heineken Open’er’11: Jubiliejus

(c) Tomek Kaminski
(c) Tomek Kaminski

laikas.lt // 2011 m. liepos 11 d.

Vieną sentimentalų vakarą sudarinėjau sąrašą pirmo ryškumo muzikos žvaigždžių, kurių koncertuose yra tekę pabuvoti. Paaiškėjo, kad iš kelių dešimčių vardų bene du trečdaliai buvo stebėti dabar jau triskart aplankytame heinekene . Grįžus po šiųmečio festivalio, vykusio birželio 30 d. – liepos 3 d., kaip įprasta Gdynėje, Lenkijoje, sąrašą bus galima papildyti Coldplay, The Strokes, Prince, Pulp, The National ir dar bent penketu kitų. Solidu, kaip ir kasmet.

Jau muzikantų vardai kalba patys už save, bet norint suprasti „Heineken Open‘er“ mastą, verta pasitelkti ir skaičius. Štai pernai per keturias dienas festivalyje pabūvojo 60 tūkst. lankytojų iš 30 pasaulio šalių, kurie 80 hektarų erdvėje klausėsi per 120 atlikėjų. Šiemet viskas taip pat tik dar daugiau – organizatoriai skelbia, kad svečių skaičius pasiekė 85 tūkst. Nesuklysime, pavadinę heinekeną didžiausiu muzikiniu festivaliu Lenkijoje ir vienu didžiausių Rytų Europoje. O dargi šiemet jis buvo jubiliejinis – dešimtasis. Sukaktis paminėta be jokio slapto koncerto (o to daug kas tikėjosi!), bet su įstabiais fejerverkais, šokusiais pagal festivalio istorijoje grojusiųjų muzikantų hitus.

Aprėpti aibės koncertų kaip ir kasmet buvo neįmanoma, niekas ir nesistengė to padaryti. Koncentravausi į savo asmeninius hedlainerius.

Štai kurie kolektyvai paliko didžiausią įspūdį.

Žinoma, Coldplay. Kritiški balsai vis garsiau prasitaria, kad Chris Martin ir kompanijos aukso amžius jau pasibaigė prieš pora metų arba dar anksčiau, kai jie buvo tikra britų sensacija, variusi iš proto su „Yellow“, o vėliau – „The Scientist“ ar „Clocks“. Krislas tiesos tokiuose žodžiuose yra, bet Coldplay vis dar stovi ant aukščiausio pjedestalo. Gdynėje jie buvo neabejotini favoritai – ką ir kalbėti, juk vos prieš kelias dienas favoritai jie buvo ir didžiausiame pasaulio muzikos festivalyje „Glastonbury“ Britanijoje.

Pirmą kartą Lenkijoje groję vaikinai atliko 1,5 val programą, per kurią buvo ypač spalvoti ir pozityvūs. Jokios melancholijos, kuri nuo seno yra Coldplay atributas, bet kurios sulig 2008-ųjų albumu Viva la Vida vis mažėja. Vietoje jos – fejerverkai, lazeriai, konfeti. Iki preciziškumo nugludintas šou, kas nėra savaime pliusas, bet viena didžiausių grupių pasaulyje šiuo metu kitaip sau nebegali leisti.

Beje, patys grupės nariai padarė žavų reportažą iš Gdynės ir publikavo jį savo tinklalapyje.

Jei Coldplay yra geri ir pozityvūs berniukai, kuriuos britų spauda karjeros pradžioje ne veltui pakrikštijo „Bedwetters“ – „prisišlapinančiais į kelnias“, tai The National tokie tik atrodo. Praėjusiais metais Europos pagaliau atrasti, dar nuo 99-ųjų grojantys niujorkiečiai Lenkijoje buvo lengvai šizofreniški. Tradiciškai vyną geriantis vokalistas Matt Berninger buvo keliskart ekspresyvesnis nei įrašuose, per „Terrible Love“ ėjo gilyn į publiką, per „Mr. November“ krito ant žemės rėkdamas „I won‘t fuck us over“. Nieko, ko nebūtų daręs kituose „The National“ koncertuose, tačiau matant visa tai gyvai, per kūną bėgo šiurpuliukai. Įtikinantis pasirodymas.

Skeptiškai žiūriu į atsikūrusias grupes, ypač tas, kurios grįžta po bene dešimtmečio pertraukos. Peršasi mintis, jog a) „viskas bus nebe taip“ b) „atsikūrė dėl pinigų“. Neaišku dėl ko atsikūrė 2002-aisiais išsiskyrę kadaise kultiniai britpoperiai Pulp, bet po pasirodymo „Open‘er“ jie tikrai nusipelno tik pagarbos.

Sąlygos groti jiems buvo tragiškos: lietus pliaupė nesustodamas nuo 15 val, šaltis – kaip rudenį, bendra festivalininkų nuotaika – arti desperacinės. Po poros metų 50-metį švęsiantis grupės lyderis Jarvis Cocker su įprastu britišku humoru atsiprašė už orą ir pradėjo šou. Peršlapo dar iki pirmosios „Do You Remember the First Time“ priedainio, tačiau be užkimimo ir be menkiausio įnoringumo atliko visą daugiau nei valandą trukusią programą, kurioje dominavo kūriniai iš 1995-ųjų grupės darbo Different Class.

Sunku pasakyti, ar tai buvo „nebe taip“, nes niekas nežino, kaip buvo tada, užpraėjusio dešimtmečio viduryje. Kaip sakė Jarvis, mes neprisimename „pirmojo karto“, nes jokio pirmojo karto nebuvo – Pulp Lenkijoje ar kur nors arti niekada nebuvo koncertavę.

Oksfordiečiai Foals prie lietaus turėtų būti pripratę, tačiau ir jiems groti su šlapiais būgnais ir gitaromis buvo iššūkis. Ir vėlgi, sėkmingai įveiktas: technika nepavedė, o gitaristas įsijautė tiek, kad pirštas pradėjo kraujuoti. Foals neturėjo prieš juos grojusių Pulp charizmos, tačiau skambėjo užtikrintai ir įrodė, kad yra daug daugiau nei eilinė publikos linksmininti atėjusi indie roko grupė, ką apie juos buvo galima pagalvoti 2008-aisiais po tokių hitų kaip „Cassius“.

Ar galima festivalyje groti dvi valandas? Galima, jei esi reitinguojamas kaip antroji festivalio žvaigždė („Coldplay“ #1) ir po tavęs didžiojoje scenoje nenumatytas joks pasirodymas. Prince ir grojo, darydamas tai virtuoziškai. Įprastai į roką ir elektroniką besiorientuojančiame „Heineken Open‘er“ Prince buvo neįprastas svečias, tačiau šio muzikanto kalibras pernelyg didelis, kad nesulauktų dėmesio. Fanko muzika buvo tai, ko festivalyje tikrai nebuvo per daug, Prince tai ir davė. Kartu su kalnu geltonų ir violetinių konfeti, žibėjusių dar kitą dieną sugrįžus prie pagrindinės scenos.

(video negalime pasiūlyti – Prince komanda žvaigždės ne tik kad neleido fotografuoti, bet ir pasirūpino, kad YouTube neliktų nė vieno vaizdo įrašo iš koncerto)

Šiemet festivalis pasiūlė mažai „grynų“ roko grupių, tokių, per kurių pasirodymą atsiranda grėsmė pamesti batą per masinį šokinėjimą ar būti suspaustam kaip domino kaladėlės pusiausvyrą prarandančios minios. Iš hedlainerių, The Strokes tokie buvo bene vieninteliai. Prisiminęs skaudžias poros metų senumo patirtis, kai minia čia pat, „Babie Doly“ stadione, pakvaišo dėl panašaus skambesio „Arctic Monkeys“, nesibroviau artyn scenos. Tačiau ir iš toli vaizdas džiugino: šiuolaikinės indie roko scenos atgaivintojai iš Niujorko sugrojo be menkiausios klaidelės, gitarų garsas buvo galingas, Juliano Casablanco vokalas – geresnis nei įrašuose.

These New Puritans atsitiko tai, kas nutinka daugeliui šiuolaikinių eksperimentinių grupių, tarp jų ir tokiems grandams kaip, pavyzdžiui, MGMT. Savo industrinių garsų, taip puikiai skambėjusių jų albume Hidden, gyvai grupė nesuvaldė. Renkuosi jų įrašą, o ne koncertą, bet noriu pamatyti These New Purtians dar kartą, po metų kitų. Foals kadaise irgi skambėjo taip, kad geriau gyvai negrotų, o šiemet su pagrindine scena ir lietumi susitvarkė be priekaištų.

Labiausiai openeris džiugina tuo, kad kasmet atveža po ne vieną sparčiai kylantį naują talentą. James Blake yra būtent toks. Gimtojoje Jungtinėje Karalystėje jis nespėja skaičiuoti naujų fanų, kaip, panašu, ir Lenkijoje. Paklausyti jo susirinko sausakimša „Palapinės“ scena, James kukliai atsakė, kad „kol kas dar nėra prie tokio palaikymo pripratęs“. Tada pradėjo groti žemiausius žmogaus ausiai girdimus garsus ir nepastebimai, pamažu, kaip ir dera jo atliekamai minimalistinei muzikai, surengė tai, ką galima pavadinti vienu geriausių šiųmečio festivalio pasirodymų. Žinoma, tik tiems, kurie turėjo kantrybės.

Viskam pasibaigus organizatoriai, apeliuodami į festivalio metu Prince atliktą Michaelo Jacksono koverį „Don‘t Stop Till You Get Enough“, išplatino pranešimą, kuriame žadėjo nesustoti, ir kitais metais pradėti antrąjį „Heineken Open‘er“ dešimtmetį. Jei kasdien į taupyklę mesite po litą, per metus surinksite daugiau, negu reikia keturių dienų bilietui su vieta palapinių miestelyje. Už tai gausite keturias dienas muzikinių atostogų su pirmo ryškumo žvaigždėmis, kurių į Lietuvą metų bėgyje atvyks kokie 5 proc. (bet atvyks. Pavyzdžiui šiemet „Žalgirio arenoje“ gros taip pat heinekene pasisekimo sulaukę Hurts). Pirmąją monetą verta įmesti dabar pat.

opener.pl/en