Algirdas Kaušpėdas: Lietuvoje jaučiasi pelėsių kvapas, labai stipriai

Algirdas Kaušpėdas (c) Veidas.lt
Algirdas Kaušpėdas (c) Veidas.lt

Veidas // 2011 m. liepos 18 – 24 d.

Muzikanto ir architekto Algirdo Kaušpėdo darbo stalas nusėtas brėžiniais, o ne dainų tekstais.

Prieš keturis metus atsikūrusi kultinė Lietuvos roko grupės Antis vis dar surengia vieną kitą koncertą, tačiau jos lyderis prisipažįsta: „Mes tik išdykaujame. Kai padedu ant svarstyklių muzikinę ir profesinę veiklą, pastaroji nusveria.“ Vis dėlto projektavimo ir statybos bendrovės „Jungtinės pajėgos“ direktorius išlieka neabejingas tiek kultūriniam, tiek politiniam šalies gyvenimui, ir jei galėtų, iš jų su šaknimis išrautų vieną dalyką: ultrakonservatyvumą.

Pokalbį pradedame nuo Kaušpėdo požiūrio į šiandieninę Lietuvos populiariąją kultūrą:

Vienas faktorius visada bus prieš mus: Lietuva yra per mažas kraštas, kad čia visu gražumu pražystų didžiosios pop gėlės. Populiariajai kultūrai masiškumas yra būtinas, dėl to neturime savosios Madonnos. Puode, skirtame gėlėms, obels neužauginsi. Tačiau apskritai matau pagerėjusią situaciją: juk jau nebesiautėja Aliukai ar visokie vestuviniai ansambliai, juos pakeitė vienas kitas kokybiškas produktas, pavyzdžiui Triumfo arka. Aišku, jis rodytas per Lietuvos televiziją, kurios tokia misija: populiarinti mūsų kultūros klodus.

O jei kalbėtume apie komercines televizijas?

Jos užsiima kova dėl reitingų, nes elementariai pradeda trūkti žmonių, nebesurenkama auditorija. Dėl to komercinės televizijos orientuojasi į vis platesnį žiūrovų ratą, tuo pat metu nori užgriebti ir tuos, kurie vos prašneka, ir tuos, kurie jau pradeda nusišnekėti. Intelektualumui, specifiškumui čia vietos nelieka, nes televizijų manymu, tai nebus populiaru.

Vis dėlto galbūt ekonominės krizės laikotarpiu populiarioji kultūra išsikristalizavo, visuomenė tapo jai išrankesnė?

Taip, jaučiu teigiamą pokytį. Kalbant apskritai apie visas gyvenimo sritis, jei nutylėsime bankrotus ir kitas blogas istorijas, krizė Lietuvai atnešė daug švaros, tiesos ir šviesos. Prisiminkime, kad iškart po įstojimo į Europos Sąjungą mūsų vertybinis taikiklis buvo nusimušęs. Žmonės nebesuprato, kaip reikia darbuotis, kaip pramogauti, kaip gyventi. Pasikeitė taisyklės – staiga pradėjo dalinti pinigus į kairę į dešinę, atsirado lengvatiniai kreditai ir pan. Atrodė, kad viskas eina tik geryn ir geryn. Tai žmones mažumėlę ištvirkino ir galiausiai įviliojo į spąstus. Tada jie gavo krizės pamoką ir pradėjo viską vertinti kitaip. Dabar jau nebeliko euforijos, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, o ne kitais. Žmonės pradėjo giliau žvelgti į viską, neskubėti, ieškoti gilesnių priežasčių, vertybių, kuriomis remiantis galėtų projektuoti savo ateitį.

Tai sąlygojo ir kritiškesnį požiūrį į kultūrą: lankytojų dabar susilaukia tik labai kokybiški renginiai. Štai visai neseniai vykusiame Stingo koncerte Vingio parkas buvo užpildytas. Prieš metus, kai tas pats Stingas grojo Siemens arenoje, aš negavau bilietų, nors jie kainavo virš 200 Lt. O juk atrodė, ateisiu ir koncerto dieną nusipirksiu – maniau, tikrai bus daug tuščių vietų, nes kaina didelė. Taigi, nors lig šiol atrodo, kad už kultūrą Lietuvoje niekas nenori mokėti, tokie fenomenai rodo priešingai. Išvada yra viena: arba turi pakilti į tikrai aukštą lygį, arba nieko nebesudominsi.

Tačiau yra ir kita pusė. Krizės metu priimti įstatymai sugriovė jau nusistovėjusią honorarų sistemą ir kai kuriems atlikėjams tapo nebeįmanoma išgyventi. Jų mokesčiai buvo nugrūsti į pogrindinį, po kilimu, kaip sakoma, „į šešėlį“. Liko ten lig šiol.

Sakote, jog žmonės pradėjo vertinti kokybiškus renginius, tačiau muzikoje fonogramos kultas neišnyko, net ir Seimo nariai vis dar noriai eina į tokius šou kaip Auksiniai svogūnai, daliai jų tai atrodo puiki pramoga.

Nereikia pervertinti Seimo narių kultūrinės kompetencijos. Kai manęs klausia, kodėl neinu į politiką, atsakau, kad nematau ten kultūros, ji ten nelaikoma vertybe. Toks požiūris persiduoda likusiai visuomenei ir lemia tai, kad kultūros žmonės atsiranda paribiuose. Populiarūs inteligentai yra atėję vos ne iš tarybinių laikų, naujų autoritetų, stiprių asmenybių, kurios vestų į priekį, švytėtų, yra labai nedaug.

Apskritai Lietuvoje vykdoma politika neskatina stiprių asmenybių, naujovių atsiradimo, ji tik sukuria daug konservų: kultūrinių, paminklosauginių, gamtinių. Santykį su gamta, su kultūra mes suprantame kaip užkonservavimą, nejudinimą. 90 proc. mūsų teritorijos kažkokiu būdu yra saugomos, tam pakeisti reikėtų lankstumo, kūrybiškumo, bet vietoje jų turime bailumą ir provincialumą.

Pavyzdys: Seime buvo priimtos miškų įstatymo pataisos, kurios galėjo atgaivinti mišką, leisti jame statybas, taip sutvarkant teritoriją ir pritraukiant žmones. Bet ne, prezidentė kategoriškai pasiūlymą atmetė. Tai yra nesveikas konservatyvumas, sakyčiau, netgi tam tikras talibanizmas, kuris kaip virusas yra apėmęs dalį visuomenės. Tiems žmonės geriau viską uždrausti, negu bandyti bendradarbiauti, puoselėti.

Galbūt konservatyvi visuomenė yra puiki terpė, menui, kaip maišto formai atsirasti?

Taip, bet, kaip matome, neatsiranda. Ir tam yra daug priežasčių. Visų pirma nėra kritinės masės taip mąstančių, o jai susidaryti neleidžia viešo diskurso trūkumas. Jeigu vienas kitas intelektualas kažką aštresnio ir pasako, tai nusėda interneto portaluose ar spaudos leidiniuose, kuriuos mažai kas skaito. Dėl to viešojoje erdvėje viskas atrodo lyg ir tvarkoje.

Bet štai, jauni, energingi ir šviesūs žmonės važiuoja iš čia, nes jaučia blogą kvapą. Lietuvoje jaučiasi pelėsių kvapas, labai stipriai. Greitai tai gali peraugti į atvirą puvimą. Tai matydamas jaunas žmogus sako sau: „Na argi aš galiu ką nors padaryti?“ Ir važiuoja ten, kur laisvė yra iš tikrųjų, kur galės prisijungti prie kitų, seniai tą laisvę turinčių. Laisvės klausimas Lietuvoje labai svarbus, žmonės nesijaučia patys savo valstybės kūrėjai. Jiems baisu, kad pradėję kurti, patys į tą konservų stiklainį paklius.

Skamba pesimistiškai. Kokias išeitis galite pasiūlyti?

Puvimas vyksta tada, kai dirva blogai maitinama: trūksta trąšų, saulės, vandens. Reikia tą dirvą kultivuoti. Turi ateiti politikai, kurie supranta, jog tautos pamatas yra energingi, kultūringi, vertybiškai susiorientavę žmonės, o ne žmonės nenorintys nieko kito, tik įgyvendinti savo veto teisę. Toks žmogus nenori keistis, nenori tobulėti. Jis tik kiekviena proga pasako: „Ne“. Tas „Ne“ ir kabo virš mūsų.

Neseniai paskelbta, jog kartu su kitais muzikantais ir televizijų atstovais organizuosite Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A. Papasakokite apie šią iniciatyvą išsamiau. Ar ji reiškia, kad Lietuvos muzikos industrija atsigauna?

Jei pasižiūrėsime kai kuriuos lokalius festivalius, pavyzdžiui klubo Tamsta organizuojamą Garažą, matysime, kad yra labai daug įdomių grupių ir asmenybių, kad egzistuoja gyvas muzikinis audinys, iš kurio gali kažkas iškilti. Reikia suteikti tiems žmonėms didesnę motyvaciją – tai ir yra tas kultivavimas, laistymas, apie kurį kalbėjau. Mes norime sukurti apdovanojimus, kurie Lietuvos mastu būtų solidūs, įdomūs ir kiek įmanoma profesionalūs. Tada Lietuvos muzikoje galbūt atrasime tai, ko šiandien dar nesugebame pamatyti. Šis projektas ir paremtas tikėjimu, kad taip bus.

Galbūt iškils naujų muzikinių herojų? Juk, kaip ir sakėte, nemažai visuomeninių autoritetų atėję iš sovietmečio, muzikoje situacija ne kitokia – naujų vardų vis atsiranda, bet jų šlovė dažniausiai būna trumpalaikė.

Yra naujų žvaigždžių, pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius. Aišku, jam irgi jau link 40, bet kai grojo Antis, jis dar buvo moksleivis. Miniu jį, nes Marijonas man yra pavyzdys tokio žmogaus, kokių labai trūksta Lietuvai: išsilavinęs, neapipelijęs, galbūt ne visada teisus, bet niekam nepataikaujantis.

Arba Jurga Šeduikytė – ir įdomi asmenybė, ir talentinga muzikantė. Ji paliko pėdsaką, motyvuoja jaunus žmones kurti. Taip pat man labai patinka Happyendless. Trumpai tariant, muzikantų tikrai yra, bet jiems kažkas trukdo prasimušti. Galbūt per daug dainuoja angliškai? Muzikantui reikia pagauti tautos gyvenimo dvasią, pasakyti jiems tai, ką nori išgirsti, bet padaryti tai menine kalba. Paprastais žodžiais jie tai gali pasakyti, bet perkelti viską į meninę kalbą – tai sekasi sunkiai.

Bet kiek mes galime tikėtis iš muzikantų? Juk kaip ir „Ančiai“ muzika yra hobis, taip ir praktiškai visiems kitiems Lietuvos muzikantams. Ši sritis Lietuvoje nėra pelninga, nėra susiformavusios muzikos industrijos. Muzikantai greitai išsisemia arba skiria savo laiką kitai veiklai, iš kurios gali gauti stabilias pajamas.

Taip, tai vis tas mažos šalies faktorius. Bet štai, SEL’as Klaipėdoje surinko 10 tūkst. žiūrovų. Vadinasi, įmanoma, potenciali auditorija yra, reikia tik ją sudominti. Aišku, galbūt galima sudominti ir kitkuo, ne tik pusiau kriminaliniais dalykais.

Pavyzdžiui kuo?

Universalaus recepto nėra, bet aš išskirčiau keturias sąlygas. Visų pirma, nuoširdumas. Antra, galbūt panaši, bet kiek kitokia – tiesa. Kartais negailestinga, kartais visiškai nekonjunktūriška, bet atspindinti tikrovę, neišgalvotus, o tikrus dalykus, kuriais gyvename. Tik ši tiesos žinutė turi būti įpinta į meno formą, antraip ji pavirs didaktika, banalybėmis. Trečia yra amatas – būtina viską atlikti profesionaliai. Paskutinis ingredientas lengviausias, o kartu ir sunkiausias – originalumas. Reikia surasti savo tapatybę. O tada viskas bus labai paprasta.

veidas logo