Kada Euroviziją žiūrėsime atsipalaidavę?

Inculto Eurovizijoje, 2010 (c) Eurovision.tv
Inculto Eurovizijoje, 2010 (c) Eurovision.tv

Veidas // 2011 m. vasario 28 – kovo 6 d.

Lietuviams Eurovizija – kaip sportas. Nesvarbu, ar gerai žaidėme, svarbu, ar laimėjome.

Šiemet Lietuvai tarptautiniame Eurovizijos dainų konkurse atstovaus Evelina Sašenko su lyrišku kūriniu „C’est Ma Vie“. Tai paaiškėjo ketvirtadienį vykusiame nacionalinės atrankos finale. Nugalėtoją vieningai palaikė tiek komisija, tiek žiūrovai, už nugaros palikę artimiausius konkurentus – Liną Adomaitį ir Rūtą Ščiogolevaitę.

Nors Sašenko tik 23-eji, mergina scenoje toli gražu ne naujokė. Žvelgiant į jos muzikinę biografiją verta paminėti Dainų dainelės apdovanojimus (šešis kartus laureatė), projektus Meilės istorijos pagal Edith Piaf ir Chopin Jazz Inn, taip pat dalyvavimą Lietuvos televizijos rengtame klasikinės muzikos konkurse Triumfo arka. Šiuo metu Sašenko Muzikos ir teatro akademijoje studijuoja džiazą.

Kita vertus, ši patirtis nėra tarptautinė. Gegužės mėnesį Diuseldorfe (Vokietijoje) vyksiančiame Eurovizijos dainų konkurso pusfinalyje, o vėliau, tikėkimės, ir finale, Sašenko stos prieš milijoninę Europos televizijos žiūrovų auditoriją ir turės tris minutes juos sužavėti.

Vis dėlto, bene labiausiai bijoti reikės tautiečių įvertinimo. Lietuviams Eurovizija – daugiau nei muzikinis konkursas. Tai – bene nacionalinės garbės reikalas, turintis pasakiškus TV reitingus ir keliantis aštrius debatus. Susidomėjimo nemažina nei nuolatinės nesėkmės, kai „Europa mūsų neįvertina“.

Muzikantai patirtimi Eurovizijoje nesigiria

Lietuvoje į Euroviziją dažnas žiūri kaip į sportą: nesvarbu, ar gerai žaidėme, svarbu, ar laimėjome. Verdiktas iš konkurso grįžusiems atlikėjams skelbiamas atsižvelgiant į tai, kokią vietą jie užėmė galutinėje lentelėje. O rezultatai nedžiugina: išskyrus Skamp ir LT United, nė vienai grupei finale nepavyko užimti aukštesnės nei 20-os vietos, keturis kartus Lietuvos atstovai neįveikė pusfinalio ribos ir į finalą nepateko.

Aivaras Stepukonis 2002 m. Eurovizijos finale liko paskutinis, bet tvirtina, jog jo atsiminimai, susiję su šiuo konkursu – labai šviesūs, o balsavimo rezultatų nereikia sureikšminti. Duodamas interviu tinklalapiui Tiesa.com jis teigė: „Kai sėdame už šventinio stalo, kažkam tenka vieta gale, kažkam – priekyje, kažkam – per vidurį. Bet visiems būna gerai, nes pats stalas – šventinis, jame nėra „blogų“ vietų.“

Žiūrovai nebuvo tokie supratingi ir negailėjo piktų epitetų muzikantui ir jo pasirodymui. To rezultatas – lig šiol besitęsiantis Aivaro pasitraukimas iš viešojo muzikinio pasaulio. Nors pernai jis išleido kritikų pripažintą albumą Sage & Fool, daugelio tautiečių akyse Aivaras vis dar siejamas su nesėkmingu pasirodymu Eurovizijoje. Pagal panašų scenarijų klostėsi ir grupės Laura & the Lovers karjera, kurie 2005 m. atstovavę Lietuvai taip pat liko paskutiniai, tik ne finale, o pusfinalyje.

Ilgainiui lietuviai pamažu įprato prie nesėkmių ir tapo atlaidesni. Tiek praėjusiais metais vietos ir užsienio ekspertų, bet ne Eurovizijoje balsavusiųjų žiūrovų gerai įvertinti InCulto, tiek 2009 m. šaliai atstovavęs Sasha Son savo muzikinės karjeros nesusigadino. Pastarasis priešingai – šiemet net su dviem skirtingomis dainomis bandė vėl tapti šalies atstovu. Tačiau Sasha Son pavyzdys – išimtis iš taisyklės. Dauguma kitų lig šiol karjerą tęsiančių Lietuvos atstovų Eurovizijoje (Aistė Smilgevičiūtė, Jeronimas Milius, netgi LT United nariai) apie tai, kad dalyvavo šiame konkurse, linkę nutylėti.

Nepaisant, švelniai tariant, vidutiniškų rezultatų, Eurovizijai skiriamas lietuvių dėmesys metai iš metų išlieka didžiulis. Geras to įrodymas – TV reitingai. Remiantis 2009 m. TNS Gallup žiniasklaidos tyrimų metine apžvalga, Eurovizijos finalo transliacija buvo pati žiūrimiausia TV laida Lietuvoje. Tais metais jos reitingas arba vidutinė auditorija buvo 23,9 proc (palyginimui, žiūrimiausių metų filmų reitingas nesiekė 17 proc.). Pernai InCulto pasirodymo vidutinė auditorija sudarė 20,2 proc. Žiūrimumo rekordas buvo užfiksuotas 2006-aisiais, kai LT United prie ekranų bent trumpam pritraukė 41 proc. arba 1,37 milijono Lietuvos gyventojų. Vidutinė tos transliacijos auditorija – 24,8 proc. Transliacijų reitingai sumažėja tik tada, kai Lietuvos atstovai nepatenka į finalą, tačiau net ir tada skaičiai būna dviženkliai.

ABBA narys Eurovizijos nebežiūri

Muzikologas Darius Užkuraitis įvardija tokias Eurovizijos populiariumo priežastis: „Iš vienos pusės mums nuo vaikystės teigiama, kad esame „daininga tauta“, o čia niekaip negalime nugalėti kažkokioje Eurovizijoje, nors latviai, rusai, estai ar ukrainiečiai tai yra padarę. Tai kelia ir sportinį pyktį, ir azartą“.

Nuolatinis nacionalinės atrankos komisijų narys pastebi, kad Eurovizijai didelę reikšmę teikia daugelis mažųjų Europos šalių. „Kas pasakys, kas šiuo metu yra populiaru Bosnijoje ir Hercegovinoje ar Maltoje? Mažos šalys į Euroviziją žiūri kitaip nei didžiosios. Mažoms tautoms tai vienas iš svarbesnių renginių, kur gali save parodyti visai Europai“, – teigia D.Užkuraitis.

Kaip priešingą pavyzdį galima pateikti Jungtinę Karalystę. Pastarosios šalies muzikos rinka yra Europos lyderė, bet per pastaruosius 8 metus britai Eurovizijoje triskart liko paskutiniai. Šalyje apstu populiarių grupių, tačiau jos nesiveržia į Euroviziją, nes nelaiko šio konkurso reikšmingu. Priešingai – sieja jį su blogu skoniu, muzikiniu ir vizualiu kiču. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Eurovizijoje negalima groti gyvai – tik dainuoti.

Panaši situacijoje ir Airijoje, galinčioje tik pasvajoti, kad jų šaliai Eurovizijoje atstovautų nacionaliniai pasididžiavimai U2, taip pat Vokietijoje. Nors pernai pernai Vokietija laimėjo konkursą, ši pergalė šaliai tik antra nuo Eurovizijos starto 1956 m.

Žemas Eurovizijos kūrinių muzikinis lygis sietinas su pastarųjų metų tendencija, kai labiau rūpinamasi dainos pateikimo šou, o ne pačia daina. Žiūrovai tai vertina kritiškai. Šiuo metu net trijų Lietuvos grupių (G&G Sindikato, Empti ir GeraiGerai & Miss Sheep) prodiuseris Justas Čekuolis konkurse skambančią muziką vadina greito maisto produktu. „Greitai suvalgei – lyg ir skanu, bet pamiršai ir vėl jautiesi alkanas. Absoliuti dauguma Eurovizijos dainų yra vienadienės, sukurtos tam kad per tris minutes trepsėtų kuo daugiau europiečių ir šie pultų skambinti ir balsuoti“, – griežtai teigia jis.

Benny Andersson, Eurovizijos nugalėtojos grupės ABBA narys, prieš pora metų apskritai nustojo žiūrėti šį konkursą. „Tai, ką pastaruosius kartus mačiau Eurovizijoje buvo geras televizijos šou. Bet muzikai šis renginys nebereiškia nieko“, – BBC teigė muzikantas, sukūręs dainą „Waterloo“ su kuria 1974 m. ABBA laimėjo Euroviziją. Ši daina lig šiol laikytina tradiciniu „Eurovizijos standartu“.

Pasauliniame muzikos kontekste Eurovizija yra menkas žaidėjas. Daug didesnis įvertinimas nei pirma vieta Eurovizijoje muzikantams yra Grammy statulėlė ar netgi taip pat už prastą skonį kritikuojamos MTV prizas. Kita vertus, Lietuvoje, kur didelio masto muzikos apdovanojimai neberengiami, aukšta vieta nacionalinėje Eurovizijos atrankoje yra didelis pripažinimas.

Balsuoja kaimynai ir emigrantai

„Neverta tikėtis daug balų dainininkei, kurios gimtosios šalies emigrantai gyvena visur, bet ne Europoje. Vokiečiai konkursan siunčia juokingą turkų ansambliuką ir Turkijos žiūrovai – po jų kojomis. Ir atvirkščiai – šiek tiek dainuojančiam turkui visi Vokietijos tautiečiai surenka galybę balsų“, – taip savo esė „Kaip nesierzinant klausytis Eurovizijos konkurso“ pusiau juokais, pusiau rimtai samprotauja Ernestas Parulskis. Rašytojas paliečia opią Eurovizijos ydą: kaimynų balsavimą už kaimynus, taip paverčiant muzikinį šou viešu politinės draugystės demonstravimu. Tai buvo ypač akivaizdu 2007 m., kai Serbija laimėjo konkursą gavusi maksimalų balų skaičių net iš 6 kaimyninių šalių.

Lietuvos pavyzdys taip pat gerai iliustruoja balsavimo už kaimynus tendenciją, tačiau mus konkurse palaiko ir emigrantai. Nuo 1994 m., kai Lietuva debiutavo Eurovizijoje daugiausia balsų šalis gavo iš Latvijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos. Pastarosios valstybės nėra kaimynės, tačiau dėl jose gyvenančių lietuvių skaičiaus diskutuoti neverta. Savo ruožtu, Lietuva dažniausiai balus atiduoda Rusijai, Latvijai ir Ukrainai – regiono kaimynėms ir partnerėms.

Nepaisant neskaidraus balsavimo ar žemo muzikinio lygio, žiūrimumu Eurovizija nesiskundžia. Tinklalapis Eurovision.tv skelbia, kad pusfinalių ir finalų transliacijas iš viso kasmet žiūri apie 100 milijonų europiečių.

Tik klausimas, kiek iš jų po savaitės galėtų įvardyti nugalėtoją. Vienadieniškumas – dar viena šio konkurso ypatybė. Ir nors Lietuvai, kaip mažai ir retai kada tarptautiniu lygiu matomai valstybei, Eurovizija negali būti nereikšminga, į šį šou dera žiūrėti kaip į pramogą, kuriame kovojama tik tol, kol vyksta transliacija.

veidas logo