Alina Orlova – Mutabor (2011, Monaco, Fargo)

laikas.lt // 2010 m. liepos 27 d.

„Ar turite naują Alinos Orlovos albumą?“, – klausiu pardavėjo „Muzikos bomboje“. „Taip, prašom… 30 litų.“ Akimirką sudvejoju dėl neįprastai didelės kainos, bet perku – Alinos vardas jau yra tapęs kokybės garantu, vertu už jį sumokėtų pinigų. Visą vakarą sukant Mutabor CD grotuve įsitikinu, jog neapsirikau – tai vienas geriausių šių metų Lietuvoje išleistų albumų.


Alinos karjeros kreivė stabiliai kyla aukštyn: iš pradžių, maždaug 2006-aisiais ji – keista mergina iš Visagino, akomponuodama sau pianinu atliekanti verksmingas dainas apie mėnulį, kuriame gyvena elniai ir mirtelę, kuriai atėjus bus ramuma. Tada prie jos prisijungia styginiais ir mušamaisiais instrumentais grojantys vaikinai, o internetu sklindančius bootleg tipo įrašus pakeičia debiutinis albumas Laukinis šuo dingo, kurio pristatymo klauso sausakimša sostinės Šv. Kotrynos bažnyčia.

Ilgainiui Alinai Lietuvos pasidaro maža, jos dainas, atliekamas tiek lietuviškai, tiek rusiškai, tiek angliškai atranda britai, rusai, prancūzai. Pastarųjų leidybinės kompanijos Fargo vadovas pastebi atlikėją, pakviečia ją į Prancūziją ir išsikelia sau tikslą išpopuliarinti Aliną savo gimtinėje. Kol Fargo dėka Laukinis šuo dingo perleidžiamas Prancūzijos, D. Britanijos ir kitų vakarų valstybių rinkoms, lietuviams Alina dovanoja antrąjį savo albumą. Jis vadinasi Mutabor (aliuzija į Vilhelmo Haufo pasaką, kurioje „Mutabor“ buvo burtažodis, galintis paversti žmogų gyvūnu) ir yra dar aukštesnio meninio lygio nei pirmtakas.

Mutabor – tarsi tarpinis etapas tarp tos Alinos, kurią girdėjome „laukinio šuns“ dainose, ir tos, į kurią ji pavirs ateityje. Akivaizdu, kad mergina tolsta nuo pianino – nors šis instrumentas vis dar yra nr. 1, jo skambesį dabar papildo ne tik anksčiau girdėti smuikas, mušamieji, bet ir pučiamieji (trombonas, tūba) ir gitaros (akustinė, elektrinė, bosinė, ukulelė).

Instrumentais nepiktnaudžiaujama, jie dirbtinai neakcentuojami, atsiranda laiku ir savo vietose. Tai, visų pirma – albumo prodiuserio Aurelijaus Sirgedo nuopelnas. Du dešimtmečius gyvuojančios gotikinio roko grupės Siela lyderis žino, kaip žaisti su garsais, ir džiugu, kad pastaruoju metu patirtimi jis dalijasi dirbdamas su jaunąja, Sielai skambesiu tolimą muziką kuriančia lietuvaičių karta (be Alinos Orlovos Aurelijus Sirgedas taip pat prodiusavo Golden Parazyth ir Migloko albumus).

Alinos balsas, lig tol buvęs pagrindinis atlikėjos arkliukas, naujojo albumo instrumentų gausoje šiek tiek praranda savo reikšmę. Tačiau tai tik į gerą, nes anksčiau praktiškai visuose kūriniuose taip pat skambantis falsetas dainas suvienodindavo.

Kuomet daugiau erdvės suteikiama instrumentalui Alinos muzika sužiba naujomis spalvomis. Geriausias to įrodymas – daina „Šilkas“. Tai beveik penkias minutes trunkantis kūrinys, kurio žodžiai – vos septynios eilutės. Didžiąją dalį laiko dainoje užima elektroninių-gitarinių garsų eksperimentai su Alinos vokalu derantys puikiai. Norėtųsi, kad panašių „bepianinių“ dainų Mutabor būtų daugiau, tačiau galbūt tai – ateities kūryboje.

Žinoma, didelė dalis pigią (visomis prasmėmis) pop muziką vartojančių klausytojų Alinos paprasčiausiai nesupras. Jos muzika nėra „hitinė“, joje nedominuoja aiškūs priedainiai ir paprastos melodijos. Priešingai – antrame albume atlikėja išsilaisvina ir dar labiau žaidžia su klausytoju, duodama jam naujus iššūkius. Dainos kaip „Amerika“ ar „Čia“ yra tokios, kurias norėsite išjungti atėjus draugams – jos tiesiog per daug pamišėliškos ir kartu per daug intymios.

Tačiau čia ir slypi Alinos muzikos žavesys – Lietuvos muzikos scenoje ji yra visiškai nestandartinė atlikėja, provokuojanti savo balsu ir reiškiamomis emocijomis. Juolab kad kito kelio muzikantui nėra – arba būni originalus, bet kontroversiškas, arba pasmerki save „vieno iš daugelio“ statusui. Nebijodama nestandartiškumo Alina sulaukė dėmesio tiek Lietuvoje (albumo pristatymo koncertas „Piano.lt“ kiemelyje buvo anšlaginis), tiek likusioje Europoje, net jei tai būtų tokios skirtingos šalys kaip Rusija ir Prancūzija.

Klausytojai Rusijoje Mutabor galės atrasti jau rugsėjį, tuo tarpu vakarų Europos melomanų nuomonės reikės palaukti – jie vis dar džiaugiasi „Laukiniu šunimi“, kuris „dingo“.  Aišku viena: Mutabor papuoš ribotą Lietuvos muzikos įrašų rinką, ir bus klausomas ir už šalies ribų.

Užsienio muzikos kritikų nuomonės galima laukti ramiai: Alina Orlova, Aurelijus Sirgedas, albumo dizaineris Alinos širdies draugas Ignas Maldžiūnas ir kiti prie Mutabor  atsiradimo prisidėję kūrėjai savo darbą atliko tvirtai.

Mutabor @ Spotify
Alina Orlova @ Facebook
Alina Orlova @ Fargo Records