Andrius Mamontovas: Žmogus be diplomo

Andrius Mamontovas (c) Gabrielė Gudaitytė
Andrius Mamontovas (c) Gabrielė Gudaitytė

Studentų era // 2009 m. rugsėjis Nr. 5 (49)

Muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas – pavyzdys tiems, kurie jaučia, jog studijuoja nepatinkantį dalyką, bet nesiryžta situacijos pakeisti. Ekonomikos ir žurnalistikos studijas iškeitęs į atsidavimą kūrybai, jis tapo kultine Lietuvos muzikos pasaulio asmenybe, šiuo metu realizuojančia save ir kino industrijoje. Su Andriumi Mamontovu kalbamės apie gyvenimo prioritetus, klausome prisiminimus apie jo studijas ir diskutuojame apie jaunąją Lietuvos muzikos sceną.

 

Rugsėjo 1-ąją Vingio parke koncertavote tūkstantinei moksleivių ir studentų miniai. Kokį įspūdį paliko tas pasirodymas?

Buvo sunku, nes visą laiką galvojau, kad publika yra nuvarginta. Juk prieš mus pasirodė G&G Sindikatas ir Bix – energingos grupės. Kita vertus, tai buvo vienintelis toks didelis mano koncertas Vilniuje. Artimiausiu metu koncertų nenusimato, bent jau iki naujųjų metų – tikrai.

Šio koncerto metu ištarėte: „jei rokas trukdo mokslams, meskit mokslus“. Tikrai taip manote?

Čia sena frazė – aš pats ją dar universitete išgirdau, berods ji iš fizikos fakulteto yra atėjusi. Tai sakydamas aš turėjau omeny, kad visada reikia pagalvoti, kas yra tavo pašaukimas. Aišku, mes nei vienas nesame apsaugotas nuo klaidos, bet kartais būna momentai, kada reikia išdrįsti tiesiog eiti paskui savo svajonę. Jei staiga pajutot, kad suklydot, kad įstojot ne ten, kur norite, kad norite kažką kita daryti – nebijokite žengti to žingsnio, peršokti į kitą upelio pusę. Aš visada norėjau groti ir atėjo momentas, kai mečiau visa kita ir atsidaviau tam, ką noriu daryti.

Pašaukimą groti pajutote dar paauglystėje, tad kodėl pradėjote studijas, ir netgi du kartus?

Tėvas nuo pat vaikystės norėjo, kad būčiau gydytojas, nes esu iš medikų šeimos. Jis stengėsi, kad įgyčiau rimtą specialybę, todėl, kai pradėjau groti, mes su juo kariaudavome. Natūralu, tėvas abejojo, ar pragyvensiu iš muzikos.

Bet aš vieną dieną supratau, kad neaišku, ką bandau apgauti – greičiausiai pats save. Todėl po kariuomenės negrįžau į ekonomiką, nes supratau, kad tai yra tikrai ne man. O žurnalistika… iš trečio kurso vidurio išėjau ir nebegrįžau. Nereikia užimti svetimo žmogaus vietos – galbūt kitas ten norėtų būti labiau už mane. Juolab kad žurnalistika yra toks dalykas, kurio negalima išmokti. Tu arba moki su žmonėmis bendrauti, pagauti kažkokio įvykio esmę ir apie jį papasakoti, arba ne. Čia tas pats, kas mokytis būti poetu. Geras žurnalistas yra tas, kuris rašo apie sritį, kurią išmano. Aš domėjausi muzika, rašydavau muzikos albumų kritiką. Bet galiausiai atėjo toks momentas, kai supratau, kad iš manęs dažniau ima interviu, negu imu aš pats.

Bet vis dėlto, juk studijos davė Jums naudos, bent jau gyvenimiškos patirties.

Be jokios abejonės. Na, studentiškas gyvenimas tavęs neužgrūdina taip, kaip, pavyzdžiui kariuomenė. Bet studijose – nesvarbu, kokioje specialybėje esi – sukuriama terpė, kurioje yra daug idėjų, kūrybingumo. Galų gale, atsiranda daug naujų pažinčių – mano kurse kartu studijavo Artūras Zuokas, Marijonas Mikutavičius, kiti žmonės, kuriuos mes matome vedančius televizijos laidas, užimančius kažkokius tai postus. Kiekvienoje vietoje, kurioje tu esi, kažką tai gauni.

Didžiausia dabartinio aukštojo mokslo aktualija – studijų reforma, dėl kurios dalis studentų už studijas moka didžiules sumas. Koks jūsų požiūris į tai?

Nesu nei už, nei prieš reformą. Reikėtų rasti aukso vidurį. Visiškai nemokamas mokslas gimdo valytojas su aukštuoju išsilavinimu. Turi būti tam tikras laiptelis, kad ir finansinis. Aišku, dabar į tai visi reaguoja skausmingai dėl to, kad tai yra labai staigus pasikeitimas. Jis turėtų būti švelnesnis, vykstantis žingsnis po žingsnio. Bet žmogus, kuris eina mokytis, turi pasiryžti. Jei jis pasako sau: „aš moku už mokslą tiek ir tiek“, tuomet jis gerai pagalvoja, ar tikrai nori studijuoti tą dalyką, ir įstojęs nebimbinėja, o rimtai mokosi. Mokamas mokslas yra tam tikras apsaugos mechanizmas patiems besimokantiems, patikrinimas, kiek stipri yra jų motyvacija.

Andrius Mamontovas (c) Karolis Vyšniauskas
Andrius Mamontovas (c) Karolis Vyšniauskas

Truputį nutolkim nuo studijų. Jūs esate ne tik muzikantas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas – nevengiate reikšti savo nuomonės svarbiais klausimais. Paskutinis jūsų albumas Geltona. Žalia. Raudona. – savotiškas raginimas tautai prabusti, susirūpinti, kas darosi jų valstybėje. Kodėl per muziką išreiškiate būtent tokias idėjas?

Muzika man yra kalbėjimo priemonė. Ir visada norėjosi kalbėti apie dalykus, kurie man yra svarbūs. Tiesiog, kai tau yra dvidešimt metų tau svarbūs vieni dalykai, kai keturiasdešimt – visai kiti.

Mane užkabino tai, kas darosi mūsų visuomenėje. Manau, kad mes priėjome tokį tašką, kai prieš dvidešimt metų iškovota nepriklausomybė reikalauja mūsų patvirtinimo veiksmais. Ar mes jos verti? Ar mes verti tos laisvės, kurią gavom? Ką mes su ta laisve darom? Dėl to ir atsirado tas albumas ir dėl to aš vienur ar kitur išreiškiau savo piletinę poziciją. Bet tai nereiškia, kad planuoju eiti į politiką. Ne mano ten vieta.

Albumas buvo išleistas praėjusių metų pavasarį. Galbūt jau dirbate prie naujo įrašo? Kokias temas paliesite šįkart?

Nežinau koks bus kitas albumas. Šiuo metu mes su režisieriumi Mariu Martinsonu pradėjome dirbti prie kino filmo, kurį filmuosime lapkričio mėnesį Honkonge ir Taivane.

Intriguoja. Papasakokite plačiau.

Kol kas viskas klojasi labai gerai. Aš ten vaidinsiu baltą europietį, atvykusį į Honkongą. Visi kiti aktoriai bus iš Kinijos, Japonijos. Taip pat rašysiu filmui muziką. Prie jos dabar ir dirbu – ieškau kokių nors sprendimų.

Pernai filmo „Nereikalingi žmonės“ dėka kartu su M. Martinsonu abudu gavome po apdovanojimą tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje. (A. Mamontovas – už geriausią muziką, M. Martinsonas – už geriausią režisūrą, – aut. past.). Tie apdovanojimai atidarė mums duris į Azijos kino industriją. Greitu laiku apie visa tai bus daugiau informacijos.

Grįžkime prie muzikos. Dainas kuriate jau daugiau nei 20 metų. Kaip pavyksta išlikti kūrybingu, iš kur semiatės idėjų?

Idėjos visada sklaido apie mus ir ateina tada kai mes jas realizuojam. Jei jų nerealizuojam jos pas mus nebeateina. Toks paprastas mechanizmas. Galų gale, mintis diktuoja pats gyvenimas – tu gyveni, sutinki žmones, girdi žodžius, matai įvykius, pats dalyvauji juose… Tai tau sukelia vieną ar kitą emociją, paskui tu apie savo patyrimą pasakoji per dainas.

Aš visada stengiuosi pradėti nuo nulio, niekada iš anksto neįsivaizduoju, kad jau viską žinau. Pradėdamas darbą prie naujo albumo praktiškai mokinuos viską iš naujo. Tiesiog, žengi žingsnį ir žiūri, ar jis į tą pusę, ar ne.

Lietuvoje esate išskirtinė asmenybė, sėkmingai realizavusi save ne tik muzikoje, bet ir teatre, kine. Iš kur semiatės entuziazmo vis naujiems iššūkiams?

Specialiai neieškau kažkokių sričių, kuriose dar nesu buvęs. Dėl to nebandysiu būti skulptoriumi ar baleto šokėju (šypsosi). Visada stengiuosi daryti tai, ką aš jaučiu ir jausti tai, ką darau. Tai turi būti abipusis ryšys.

Nesinori daryt kažką tiesiog dėl to, kad kiti to iš tavęs laukia. Tuomet tai būtų dirbtina ir netikra. Ilgalaikiai dalykai yra tik tai tie, kurie yra tikri. Dėl to mes galim priprodiusuoti dirbtinių atlikėjų, kaip kad dabar ir yra Lietuvos muzikinėje padangėje. Prikurta daug grupių, bet visa tai yra netikra, o tik sudėliota iš tam tikrų elementų.

O ar šiuo metu matote ką nors tikro Lietuvos muzikinėje padangėje?

Šią vasarą dariau turą po Lietuvą ir buvau surengęs nedidelį pseudo konkursėlį. Jo tikslas –
atsirinkti muzikantus, kurie pagrotų prieš mane, kaip apšildantys atlikėjai. Tarp jų tikrai buvo keletas labai talentingų. Tarkim, yra toks Kazimieras Likša, Naktinė Pufaika, mergaitė iš Ukmergės Bjelle, iš Klaipėdos grupė Arrogantics. Taip pat The Nominals, kurie irgi grojo Vingio parke rugsėjo 1-ąją. Visi jie paliko mielą ir šiltą įspūdį. Linkiu tiems žmonėms niekada neprasidėti su jokiais prodiuseriais ir netapti produktu. Vertingiausia yra tai, ką žmogus pasiekia pats. Dėl to aš pats nustojau prodiusuoti kitus atlikėjus, nes supratau, kad darau neteisingai. Žmogus turi viską pasiekti pats. Tiktai taip tai gali turėti kokią nors išliekamąją vertę.

(Interviu rengtas kartu su Živile Raškauskaite)